Vidutinių pajamų spąstai

Pasiekti aukštų pajamų lygį pasaulyje pavyksta maždaug dešimčiai iš šimto vidutines pajamas turinčių šalių, o itin aukštų – dar mažiau. Vidutinių pajamų spąstai apibūdina situaciją, kai augimas sustoja pasiekus tam tikrą pajamų lygį, matuojamą BVP vienam gyventojui, išsekus augimo šaltiniams. Pavyzdžiui, Slovėnija 80 proc. ES vidurkio pasiekė prieš 20 metų ir sustojo. Vyksta didelė diskusija, kada Kinija paklius į vidutinių pajamų spąstus. Italijos augimas strigo 2008ais, o Calabria regionas apskritai yra žemų pajamų lygyje. Pagal London School of Economics, spąstuose užstrigę Europos regionai turi keturis požymius:

1. Aukšti gamybos kaštai, palyginus su žemų pajamų šalimis – negali konkuruoti kaina.
2. Neišvystyti įgūdžiai ir inovacijos, palyginus su aukštų pajamų šalimis – negali konkuruoti verte.
3. Žemas įsitraukimas į tarptautines vertės grandines, tarptautines rinkas.
4. Savanoriškas „užsirakinimas“ grandinių žemos vertės veiklose.

Lietuvos ekonomikai šiandien šviečia saulė. Pandemiją ekonomika atlaiko bene geriausiai ES – eksportas auga, artimiausių metų prognozės neblogos. Pagal BVP vienam gyventojui (perkamosios galios standartais) pernai pasiekėme 87 proc ES vidurkio. Blogų naujienų sraute LABAI reikalingas pozityvas. Bet ar šie „laimėjimai“ tvarūs?  Nors formaliai Lietuva jau yra aukštų pajamų šalis, pagal realų BVP gyventojui ES  esame septinti nuo galo, su milžiniška regionine nelygybe, o pajamų „spąstų“ scenarijus ateityje – visiškai realus. Kodėl?

Pirma, jau kelis metus atlyginimai auga sparčiau už darbo našumą (matome „žirkles“). Šalia to, brangsta žaliavos, vyksta dujų ir elektros kainų pasiutpolkė. Iššūkiai gamybos kaštams akivaizdūs – pavyzdžiui, ne taip seniai sustojo Achema.

Antra, institutas Visionary Analytics prieš du metus atliko tyrimą, ar dalyvavimas tarptautinėse vertės grandinėse turėjo poveikį įgūdžiams ir inovacijoms Vidurio ir Rytų Europos regione. Skaidrėje matosi modeliavimo rezultatai, remiantis World Input-Output duomenų baze. Esmė – įmonės įžengė į tas grandinių dalis, kur nereikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tyrimas nerado statistiškai reikšmingo poveikio nei inovacijoms, nei darbuotojų įgūdžiams. Kai potencialūs inovacijų kūrėjai užsiima rutininiais darbais, ekonomikos potencialui nieko gero.

Trečia –  Lietuvos verslo investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas vis dar nežiba. Nuo ES vidurkio pagal prc. nuo BVP atsiliekame tris kartus, nuo Švedijos – šešis, nuo Pietų Korėjos – devynis.

Taigi, trys iš keturių rizikų yra. Ekonomikos laivas plaukia, balionai kyla, o ką darysime kai kuras baigsis? Iš tiesų vidutiniai pajamų spąstai yra ne apie kažkokį formalų BVP skaičiuką, o apie poreikį keisti ekonominės plėtros modelį ir atrasti naujus augimo šaltinius. Pasiektas tas išsivystymo lygis, kai pakartoti praeitų dešimtmečių pažangos nepavyks.

Mark Zachary Taylor knygoje The Politics of Innovation siūlo “creative insecurity” teoriją. Jos esmė – šalys inovuoja, kai išorinė grėsmė persveria vidinius interesus. Pavyzdžiai –  šaltasis karas tarp Sovietų ir JAV, kosmoso palydovai ir JAV gynybos pramonės išradimai, Izraelis ir Palestina, Japonijos atsistatymas po II pasaulinio karo. Tiesa tokia, kad inovacijų finansavimas nei vyriausybėms, nei verslui savaime nėra prioritetas. Tobulas pavyzdys – skaitmenizacijos sparta iki pandemijos ir dabar. Bet gal neverta laukti spyrio į užpakalį?

PAKALBĖKIME APIE AUGIMĄ ŠUOLIAIS

Remiantis tradicinėmis augimo teorijomis, kelias į klestėjimą yra sekti pirmaujančių valstybių ar įmonių pramintais takais, kitaip tariant, vytis (lygu kopijuoti).  Šis kelias turi dvi problemas. Pirma, „catching-up paradoksas“ – kol vejiesi, neaplenksi, nes bėga visi. Antra, „incumbent‘s trap“ – lyderiai patys pakliūna į spąstus suinvestavę į senos kartos technologijas. Alternatyvus kelias – „leapfrogging“, arba augimo šuoliais, teorija, kuri siūlo įveiklinti technologinę pažangą, dviem būdais:

1. Peršokti kelis etapus, išnaudojant naujausios kartos technologijas. Pavyzdžiui, Afrikos valstybės neturėjo stacionarių telefonų, iškart perėjo pie mobiliųjų. Pramonės 4.0 kontekste tai reikštų, kad iškart šokame į automatizuotą ar 3D gamybą.  
2. Arba kurti naujas nišas. Fintech technologijos – puikus pavyzdys.

Šuolis įmanomas tik atsidarius išoriniam galimybių langui. Gera žinia – toks langas kaip tik yra  dabar. Pirma, kylanti nauja technologinės kaitos banga. Istoriškai ji bus jau šeštoji nuo ankstyvosios mechanizacijos ir garo mašinos. Naujausia dirbtinio intelekto, robotų ir daiktų interneto banga pakeis tą pasaulį kuriame gyvename dabar (o dar po 20 metų ateis sąmoningosios technologijos). Antra, „juodosios gulbės“, tokios kaip pandemija, suardo įprastą tvarką. Pamenat 2008 m. krizę, diržų veržimą? Iš to gimė „Airbnb“, „Uber“ ir „Vinted“. Su Covid krize jau matome pokyčius, kurie formuos ateinančius dešimtmečius – Edtech, išmanioji medicina, duomenų ekonomika, ir kita. Vertės grandinės iš Azijos grįžta į Europą. Trečia, iš pandemijos debesų ateina pinigų lietus. Iš Europos Komisijos Lietuva per septynis metus gaus 14 mlrd € – po 2 milijardus kasmet.

Taigi, prielaidos yra. Kaip padaryti šuolį? Pažiūrėkime į tuos, kam pavyko.

PIRMA PAMOKA –  ŠUOLĮ PADARIUSIOS ŠALYS EKONOMIKOS MODELĮ KEITĖ  DRĄSIOMIS INVESTICIJOMIS Į INOVACIJAS

Azijos tigrai – ryškiausias leapfrogging pavyzdys. 60-aisiais Pietų Korėja, Kongas ir Brazilija buvo identiškame pajamų lygyje, bet tik viena iš jų šiandien yra pasaulinė technologijų lyderė. 1989ais korėjiečiai suprato, kad aukštos raiškos (HD) televizija bus ateitis. Konsorciumas iš 17 verslo ir mokslo institucijų vystė taip vadinamą piggybacking strategiją – stebėjo pirmaujančias technologijas. Lenktynės tuo metu vyko tarp japonų ir JAV. Japonai per Seulo olimpines žaidynes pirmieji surengė savo technologijos reklaminį turą. Bet po metų, susitarus dėl bendro standarto su konkuruojančia JAV, Korėjos firmos tapo pionierėmis, pasauliui gaminančiomis pirmąsias skaitmenines televizijas. Šiandien Korėja užima pusę globalios televizorių rinkos, o Samsung Electronics yra gamintojas Nr1 pagal rinkos dalį pasaulyje. Korėjos investicijos į mokslinius tyrimus šiandien yra didžiausios pasaulyje po Izraelio.

Lietuviui skaudesnis pavyzdys arčiau mūsų – Estija. Dažnai girdžiu, kad jų sėkmės istorija – marketingo triukas. Ar tikrai? 1990 m. kaip ir Lietuva ant bankroto ribos esanti Estija pradėjo nuo nulio, ir per 15 metų sukūrė e-Estonia. Mažiau žinome, kad IT sektorius Estijoje susikūrė per partnerystę plėtojant skaitmenines valstybės paslaugas. Estija atsisakė Suomijos pasiūlymo dėl atgyvenusios analoginės telefono sistemos ir sukūrė savo skaitmeninę, kaip ir skaitmeninį žemės registrą. 2000 metais – privalomas skaitmeninis parašas, 2002ais – skaitmeninės tapatybės kortelės. Pažangiausia „X-Road“ technologijų platforma, padedanti valdyti ir bendrinti privačius ir viešus duomenis, ir galiausiai balsavimas internetu. Šiandien Estija yra viena iš skaitmeninių technologijų lyderių pasaulyje su septyniais vienaragiais.

Ką rodo šie du pavyzdžiai? Pirma, Valstybė yra didžiausias investuotojas šalyje, kuris ne tik turi skatinti verslo inovacijas, bet ir pats rodyti pavyzdį. Estai taip sukūrė rinką inovacijoms ir naujus technologinius sektoriaus gebėjimus. Antra, svarbu ne kopijuoti kitus, o galvoti – what‘s next. Deja, daugelio vyriausybių strategijos šiandien yra kopijavimo strategijos. Jei jau kopijuojame – būkime greitesni. Šiuo metu ES kuria strategines vertės grandines. Kalbu apie išmaniąją sveikatą, bendrą duomenų rinką, autonominį transportą, baterijas, žinoma ir pramoninį daiktų internetą ir kitas. Naujausias raktažodis yra puslaidininkiai –  mažyčiai lustai, be kurių neveiktų nei išmanieji telefonai, nei pažangi gamyba.  Tik prieš kelias dienas Europos Komisijos vadovė kalbėjo –>

Ką į tai Lietuva? Girdėjau apie Teltonikos planus Lietuvoje kurti lustų gamyklą pasinaudojant tiltu su Taivanu. Kaip tik tokios ambicijos mums reikia! Taigi –>

ANTRA PAMOKA – STRATEGINĖS VERTĖS GRANDINĖS YRA SVERTAS AUGIMUI.

Mūsų pačių sėkmingi inovatoriai nurodo tris kelius kaip pakilti vertės grandinėse. Pirmas – „kokybiškos“ užsienio investicijos, pritraukiant žinioms imlią gamybą ir paslaugas ten, kur jau turime kompetencijų salas. Pavyzdys – Fermentas ir Thermofisher.  Neįtikėtina sėkmės istorija – po užsienio investicijos 2010 metais Lietuvos padalinio apyvarta išaugo 50 kartų! Įmonė tapo regiono lyderiu ir kompetencijų centru. Antras kelias – pritaikyti turimas kompetencijas įgyjant naujas funkcijas esamoje grandinėje (functional upgrading), arba pereinant į kitą sektorių (niche upgrading). Neįtikėtinos drąsos ir eksperimentavimo istorija – BOD Group. Pradėjusi nuo kompaktinių diskų gamybos, šiandien  „BOD Group“ yra pilnai įsitvirtinusi naujose nišose, nuo modulių gamybos iki energijos kaupimo sprendimų. Trečias kelias – naujos nišos ir “born globals” startuoliai. Rizikinga, tačiau ateityje potencialiai naudingesnė situacija.

Apie startuolių ekosistemą neišsiplėsiu, bet noriu akcentuoti – šiandien pramonės politika nebegali būti atskirta nuo inovacijų, skaitmeninimo, eksporto, užsienio investicijų ir įgūdžių politikos. Visi šuolį padarę verslo lyderiai yra tarptautiški, inovuojantys, ir visiems labiausiai trūksta …  ne pinigų, o ŽMONIŲ.

TREČIA PAMOKA – ŽMONIŲ KAPITALAS YRA ŠUOLĮ ĮGALINANTIS VEIKSNYS

Jau minėtas Visionary Analytics tyrimas statistiškai pagrindė svarbią išvadą – įsitraukus į tarptautines grandines poveikis inovacijoms didesnis ten, kur jau yra aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Visos šuolį padariusios šalys į žmonių kapitalą žiūrėjo kaip į strateginę investiciją. Singapūras išlaidas švietimui padidino ne 2 ir ne 20, o 200 kartų!!! Kiekvienas pilietis nuo 25 metų gauna „SkillsFuture“ mokymosi krepšelį. Estijos pamoka: daugiau investuoti į matematiką ir inžineriją. Laukiniais 98-aisiais estai inicijavo „Tigro šuolio“ programą, kad kiekviena mokyklos klasė būtų aprūpinta kompiuteriais ir interneto prieiga. Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas asmeniškai prižiūrėjo programą. „Skype“, „TransferWise“, „Bolt“ įkūrėjai pripažino, kad susidomėjo programavimu šios iniciatyvos dėka.

Būtent žmonių kapitalas lems, ar mums pavyks išvengti vidutinių pajamų spąstų. Atitrūkus dabar, ateityje pasivyti bus daug sunkiau. Ką tai reiškia?

• Jau dabar verslas turi apmokyti darbuotojus skaitmeninių kompetencijų. Kiekvienas turime išmokti mokytis.
• Versle svarbus greitis.Startuoliai ir investuotojai daug negalvodami išeis į Lenkiją, jeigu ten kvalifikuotų darbuotojų pasirinkimas bus didesnis. Tarkime, kad norime gaminti lustus, bet nemokame. Atsivežkime tuos, kas moka!
• Mokyklos suole sėdi ateitis. Sulaukę mano metų dabartiniai pradinukai susidurs su technologijoms, kurias dabar sunku įsivaizduoti. Berniukai ir mergaitės kartu su mokytojais turi patys tapti skaimeninio ugdymo turinio kūrėjais, konstruoti robotus, programuoti, naudotis ir kurti švietimo inovacijas.

Aš labai noriu būti optimiste ir pasidžiaugti kokia esame pažengusi talentų šalis. Bet realybė tokia –> Jau dabar verslui trūksta 50,000-70,000 kvalifikuotų darbuotojų. Pusė Lietuvos mokyklų kompiuterių – senesni nei ketveri metai, netinkami šuolaikinių EdTech sprendinių taikymui. Pagrindinis iššūkis – mokyklų ir ugdymo turinio kūrėjų motyvacija keistis. Nesinori, kad švietimo skaitmeninė transformacija įvyktų keliant vadovėlius į pdf, kaip atsitiko su skaitmeninėm paslaugomis. Svaigstame apie dirbtinį intelektą, o pagal mokinių matematinio ir gamtamokslio raštingumo rezultatus atsiliekame nuo visų kaimynų (PISA tyrimų duomenys žemiau). Kuriama nauja matematinio raštingumo programa, bet ar tik nebus too little too late? Ypač įvertinus milžiniškus skirtumus tarp kaimo ir miesto mokyklų, kur reikia rimtesnių reformų.

ESMINĖ PAMOKA – STIPRIOS VALSTYBINĖS INSTITUCIJOS YRA TIKRASIS GAME CHANGER

Paprastai šuolis iš žemų į vidutinių pajamų lygį nėra super sudėtingas. Net Baltarusija tai padarė.  Lietuva čia yra tikra sėkmės istorija. Bet ekonomikos modelio transformacija į grįstą aukšta verte ir inovacijomis – itin retas atvejis. Kodėl? Richard Doner iš Emory universiteto iškėlė idėją, kad taip yra dėl dviejų priežasčių:

• Pirma, socialinės fragmentacijos, dėl kurios niekaip nesusikuria išties reikalingas, kompleksines ir sudėtingas reformas remianti koalicija. Tada belieka tik statyti ir rekonstruoti pastatus, infrastruktūrą.
• Antra, nėra institucinių gebėjimų įgyvendinti reikalingas reformas. Tai jis vadina COLLECTIVE ACTION PROBLEM, arba GROWING INTO TROUBLE.

Plika akimi matyti, kad jau kurį laiką esame „trouble“ stadijoje. Trys svarbiausios reformos – inovacijų, švietimo ir valstybės tarnybos – nuolatos stringa. Lietuva užsivėlė kolektyvinio veiksmo problemose – nepavyksta susitarti dėl ambicingų iniciatyvų su aiškia intervencijų logika. Kai susiduriam su pasipriešinimu, dažnai pristingam parako (prisimenant kai kurias praėjusios Vyriausybės inicijuotas reformas). Reformos kurį laiką kovoja su atmetimu, tada grįžta į stalčių, arba įvyksta technokratinis inkrementinis tobulinimas. Galiausiai, ką parodė pandemija – neturime gebėjimų greitam įgyvendinimui.

Mokslininkai Singapūro sėkmę priskyrė tam, kad vyriausybėje buvo „geriausi ir šviesiausi“ žmonės. Apsisprendimas mokėti konkurencingus atlyginimus, kad pritrauktų talentus į administraciją, buvo lemtingas. Tai įrodo sistemingai aukšti tarptautiniai valdymo efektyvumo balai. Norint, kad ES milijardai pasiektų poveikį ištraukiant Lietuvą iš vidutinių pajamų spąstų, institucijų reforma yra prioritetas numeris vienas.

Tačiau nauja institucija – ar Inovacijų agentūra, ar Švietimo agentūra, ar koks nors Skaitmenizacijos centras – be kompetencijų yra tik iškaba. Dėžutė. Juk –>

Pirma, norint skaitmeninti valstybės paslaugas, kiekviena valstybės įstaiga turi turėti chief technology officer – žmogų, kuris supranta technologijas. Nustosime daryti tokias klaidas kaip milijonus kainavusi e-sveikata.  Antra, pokyčiams reikalingi lyderiai, viešieji antrepreneriai, kurie veda į priekį ir nebijo veikti drąsiai. Juk už bet kurio pokyčio viešajame sektoriuje stovi konkretus žmogus. Fintech ekosistemos krikštatėvis – Marius Jurgilas, iš užsienio grįžęs į Lietuvos banką. Rimantas Žylius inicijavo verslo priežiūros institucijų pokyčius. Šiandien pagal Frasers Institute ekonominės laisvės indeksą Lietuva yra 8 pasaulyje, ketvirta Europoje, ir antra ES. Milda Dargužaitė pertvarkė „Investuok Lietuvoje“ agentūrą ir inicijavo „Kurk Lietuvai“ programą, kuri pritraukia talentus į viešąjį sektorių. Tos porgramos absolventė Kurk Lietuvai absolventė Arūnė Matelytė 2018 metais inicijavo GovTech Lab iniciatyvą, kurią Lietuva įgyvendino viena pirmųjų pasaulyje ir gavo tarptautinį Europos Politikos inovacijų apdovanojimą.

Tai tik keli pavyzdžiai. Kiekvienoje įstaigoje ir prie kiekvienos Vyriausybės buvo ir yra patriotiškų, įsitraukusių ir sunkiai dirbančių žmonių. Problema, kad trūksta darytojų kritinės masės (ypač vidurinėje grandyje). Esama sistema neskatina jų pasilikti. Neskatina kurti rezultatą, ir kartais baudžia už iniciatyvą. Didžiulė Lietuvos problema – ne tik aukščiausio lygmens tarnautojų skyrimo politizacija, bet ir tarnautojams keliami tikslai bei procesai. Kontrolė ir biurokratija. Iššūkis – ne tik tinkamų žmonių pritraukimas, bet ir sąlygų jiems sudarymas.

Matt Ridley sako – inovacijas kuria laisvi žmonės. Greitai kintančioje aplinkoje ne biurokratijos, o eksperimentavimo ir rezultatyvumo kultūros mums reikia, visuose valdymo lygiuose. Kaip ir visuomenės palaikymo bei pripažinimo, kad investicijos į gerą valdymą – apsimoka. Juk pigi valdžia kainuoja brangiai.

APIBENDRINANT

• Spąstus galima įveikti įgyvendinant augimo šuoliais (leapfrogging) politiką
• Laimės tie, kas suspės į naujausių technologijų traukinį ir panaudos žinių kapitalą
• Išnaudokime strategines vertės grandines kaip svertus augimui.
• Nepavyks, jei neperkrausime valstybės tarnybos ir švietimo
• Pokyčiams reikia ne tik čempionų valdžioje, bet ir sąlygų jiems veikti bei visuomenės palaikymo!

Perfrazuojant garsų banglentininką Steve Hawk – Lietuvos geriausia banga dar ateity. Tikiuosi, kad pavyks įdarbinti žmonių kapitalą ir technologijų bangą naujam šuoliui!

Šaltiniai:

Visas pristatymas konferencijoje “Lūžio taškas”: Agnė Paliokaitė, Vidutinių pajamų spąstai.

Visionary Analytics 2018-2019 m. tyrimo “Vidutinių pajamų spąstai: globalios vertės grandinės, įgūdžiai ir inovacijos VRE šalyse“ rezultatai: https://www.visionary.lt/middle-income-trap-global-value-chains-skills-and-innovations-in-cee-countries

London School of Economics, LSE Consulting (2020). Falling into the middle-income trap? A study on the risks for EU regions to be caught in a middle-income trap. Final Report. https://ec.europa.eu/regional_policy/sources/docgener/studies/pdf/middle_income_trap_en.pdf

Richard F. Doner, The Politics of Middle Income Trap: https://www.youtube.com/watch?v=cPW9kR3GYcY&t=3016s&ab_channel=WeiserCenterforEmergingDemocracies