Visi kas mane pažįsta, žino, kad gyvenu dėl poveikio (tarnystės visuomenei), laisvės kurti ir kelionių. Gyvenime kolekcionuoju patirtis ir mėgstu aktyvų gyvenimo būdą. Negaliu būti uždaryta ilgai vienoje vietoje. Keliauju vidutiniškai tris-keturis kartus per metus, o savaitgalius išnaudoju žygiams po Lietuvą. Kelis mėnesius trukęs karantinas, kurio griežtai laikiausi savo bute Vilniuje, buvo tikras smūgis mano įpročiams ir psichinei sveikatai. Todėl kovo viduryje su vyru apsiprendėme išbandyti mėnesio darbostogas Tenerifėje.
Kodėl Tenerifė? Dėl puikaus klimato, dėl to, kad Europa (patogi laiko zona), lengvai pasiekiama (tiesioginis skrydis iš Vilniaus kiekvieną savaitę), ir todėl, kad kiti planai nepavyko dėl visame pasaulyje blogėjančios pandemijos situacijos, kuri jau pamažu vadinama „trečiąja banga“. Apie Kanarų salas iki šiol nebuvau geriausios nuomonės, tačiau atvirai kalbant – nebuvo didelio pasirinkimo.
Darbostogas esu turėjusi ir anksčiau, tačiau tai jau buvo prieš daug metų. Apie galimybę nuolatos žiemoti pietų kraštuose su vyru pakalbame bene dešimtmetį. Pandemija sudarė sąlygas tobulam testui. Ar verta? Ar kartočiau? Žemiau mano visiškai šviežia patirtis ir atsiliepimai tiek apie darbostogas, tiek ir autentišką Tenerifę.
Darbostogų privalumai ir trūkumai, kaip juos patyriau aš
Gerai pagalvojus, be kainos, trūkumai ar nepatogumai yra tik du. Abu jie yra išsprendžiami:
- Savigrauža (ar greičiau mind fuck), kad „tenka dirbti atostogų metu“. Nors tai juk visai ne atostogos, o nuotolinis darbas, psichologiškai susikaupti iš pradžių sudėtinga. Atrodo – tiek galimybių, toks grožis – saulė, jūra, kalnai, o tu sėdi užsidaręs prie kompiuterio savo kambary. Sprendimas – laiko planavimas. Man pasiteisino darbas kasdien nuo 6.00 iki 15.00-16.00. Porą valandų padirbdavau dar ryto tamsoje, užtat vakare turėjau pakankamai laiko naujoms patirtims. Dirbant lietuvišku laiku buvo geresnis susikalibravimas su komanda Lietuvoje. Ypač tinka tokį darbo ritmą derinti su surfinimu. Vakare kaip tik geriausios bangos. Ankstyvą darbo pradžią noriu tęsti ir grįžusi, nes juk kas trukdo kiekvieną popietę atsijungti gamtoje?
- Internetas. Vienas iš didžiausių pranašumų dirbant Lietuvoje, ką įvertiname per mažai – kad visai nereikia galvoti apie interneto kokybę. Tiesiog ji visada puiki. Kitur pasaulyje taip nėra, ir Tenerifė ne išimtis. Jei apartamento savininkas nurodo, kad kokybė puiki, visai nereiškia, kad taip ir bus. Turėjau visokių patirčių – net elektra per renginį buvo dingusi, o paskutinę savaitę upload buvo toks žemas, kad visai atsisakiau zoom skambučių. Juos pakeičiau emailais, telefonu, ar tiesiog perkėliau. Pirma pamoka – prieš išsirenkant vietą gyvenimui, paprašyti savininko kad atsiųstų interneto greičio testo rezultatus, kad ir šio https://www.telia.lt/privatiems/internetas/greicio-matuokle. Antra pamoka – jei apartamentas neturi šviesolaidinio interneto (ispaniškai „fibra“), o tik mobilųjį, kokybė bus vidutiniška. Trečia pamoka (ir jokia čia naujiena) – kuo mažiau skambučių, tuo daugiau padarai! Ta savaitė be gero interneto buvo pati produktyviausia! Ech, grįžau ir vėl visas kalendorius mirga marga ..
Privalumai:
- Psichinė sveikata: geresnė savijauta ir gebėjimas atsipalaiduoti. Sunku patikėti, koks galingas kasdieniam laimės jausmui yra saulės, šilumos ir laisvės planuoti savo laiką poveikis. Ypač po kelis mėnesius trukusio karantino, kurio aš tikrai labai sąžiningai laikiausi. Nėra čia ką daug pridurti, viską pasako nuotraukos. Psichologinė savijauta nepalyginamai geresnė, nors nei darbo krūvis ar dedlainų sumažėjo, nei įvairiausi darbo iššūkiai patys išsisprendė. Buvo kelios įtemptos dienos, kai net neišėjau iš kambario. Tačiau atsijungti po didesnio krūvio ir atsigauti buvo daug lengviau. Gal tai šiltas klimatas, o gal naujos patirtys, greičiau perjungiančios smegenis į kitą režimą, ar tiesiog pietų kraštų atmosfera? Sunku pasakyti, tačiau poveikis fantastiškas.
- Socializacija. Per mėnesį susitikau su daugiau draugų ir pažįstamų nei per visą ankstesnį pusmetį.
- Saugumas. Tenerifėje veikia restoranai ir parduotuvės, tačiau atvirai kalbant dėl Covid jaučiausi saugiau nei Lietuvoje. Viešose erdvėse privalomos kaukės, visi privalo dezinfekuoti rankas, veikia komendanto valanda, restoranai šiuo metu veikia tik lauke (pirmą savaitę mums atvykus dar priimdavo ir viduje). Buvau labai nustebusi, kaip uoliai ispanai laikosi saugumo reikalavimų – tik įėjus į restoraną ar net supermarketą, visada primena, kad rankas būtina dezinfekuoti, daug žmonių mūvi pirštines. Tai verslo logika – daugės susirgimų, nebus pajamų. Norėčiau, kad lietuviai būtų tokie sąmoningi.
- Naujos patirtys. Realiai tikrų atostogų turėjau gal savaitę, nors ir į ją įsisūdė pora susitikimų. Tačiau kiekvienas savaitgalis ir kiekvienas laisvas vakaras buvo nauja patirtis. Kita kultūra, fantastiška gamta – kalnai, jūra, ugnikalnis, daugybė takų trekinimui, vynuogynai ir gastronominė patirtis, nuostabūs produktai. Visa tai, tikiu, buvo labai naudinga mano smegenų plastiškumui. Džiaugtis gyvenimu, daryti tai, kas malonu, pasirodo, yra tiesiog naudinga sveikatai. Kelios įsimintiniausios patirtys – žemiau.
Dar prieš kelis metus tarp trūkumų būčiau įvardijusi nutolimą nuo komandos. Tačiau pandemija iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į nuotolinį darbą, jis tapo įprastas, išmokome dirbti kartu nebūdami kartu vienoje patalpoje.
Apibendrinant, darbostogos 100 proc. pasiteisino, kaip ir tikėjausi. Esu tvirtai už hibridinio darbo modelį, sudarant visiems norintiems galimybę dalį laiko dirbti nuotoliniu būdu, net kai (jeigu) situacija grįš į „normalią“. Žmonės turi turėti galimybę rinktis kaip ir iš kur jie dirba. Organizacijos taps sėkmingesnės, jei jų darbuotojai bus laimingesni. Žinoma, su sąlyga, kad pasiekiami sutarti rezultatai. Mūsų organizacija tikrai juda link šio modelio.
Na, o žemiau – maloniausios darbostogų patirtys.
Įsimintiniausios patirtys Tenerifėje: top trejetukai
Jei yra galimybė rinktis, visada renkamės gamtą ir autentiką. Todėl gyvenome šiaurinėje salos dalyje, ir ją įsimylėjome. Išbandėme kelias lokacijas. Labiausiai prilipo pakrantė tarp Puerto Cruz ir Anaga kalnų, aplink La Matanza arba El Sauzal. Šiaurė, mano akimis, turi daugiau privalumų. Pirma, tai žalia, žydinti, bujojanti gamta, bananų ir avokadų plantacijos, gausybė žalumos – malonumas nuo žiemos pavargusioms akims, ir daugybė veiklų mylintiems gamtą. Antra, tai autentiška Tenerifė su visa salos istorija, kolonijiniais miesteliais ir „finca“ – senoviniais plantatorių dvarais. Temperatūros skirtumas tarp šiaurės ir pietų yra, tačiau jis tesudaro porą laipsnių, ypač jei apsigyveni kuo arčiau jūros, nes kalnuotose vietovėse ties Teide (pvz virš Orotavos slėnio) popiet susidaro mar de nubes – debesų jūra.
Žinoma, tai labai subjektyvu. Renkantis poilsines savaitės atostogas ar atvykstant gyventi su vaikais kriterijai gali būti kiti. Pietuose daugiau infrastruktūros, pavyzdžiui, veikia lietuviškos mokyklos, daugybė lietuvių turi nekilnojamojo turto. Pietuose man patiko La Caleta dėl pietų Portugaliją primenančios atmosferos, ir Los Gigantes (labiausiai dėl malonių žmonių, kuriuos ten lankėme). Tačiau mums šiaurė tinka labiausiai.
Top 3 kalnų trekai:
- Mirador de Chipeque – los Organos trail (Oratava), ėjom pagal Alltrails – čia tas pats maršrutas. Sunkus, nes nemažas pakilimas. Viso gavosi apie 22 km ir truko visą dieną (8-9 val ėjimo). Bet vaizdai fantastiški, keičiasi kelios ekosistemos, pradėjęs tarp didžiulių pušų žygis pasibaigia virš debesų Mar de Nubes, palydint saulę su Teidės vulkanu prieš akis.
- Roque de Taborno Circuit trail Anaga kalnuose. Lengvas, kelių km žygis kalnų keteromis nuo fantastiško kalnų kaimelio Taborno (jame, be kita ko, yra puikus restoranas). Šiaip į Anaga norėčiau grįžti dar daug kartų, nes yra daugybė kitų žygių, kuriems pritrūko laiko: https://www.alltrails.com/parks/spain/canary-islands/parque-rural-de-anaga
- Mirador Cruz de Hilda – Risco Verde (virš Masca). Vidutinis – lengvas, 10-11 km (su sustojimais apie penkias val). Jį galima suderinti su vizitu į Masca. Masca tarpeklio žygis yra vienas žymiausių Tenerifėje, tačiau tikrai sunkus ir labai užturistintas, o dabar dar ir kontroliuojamas (privaloma registruotis). Aš eiti su minia nemėgstu, tad pasirinkome eiti viršūnėmis. Labai įdomi patirtis, pereinant per kelias ekosistemas, nuo Meksikos kraštovaizdžio su kaktusais ir agavomis iki samanoto miško, kuris beveik visada būna debesyse, ir žydinčių sodų.
Kolonijiniai miesteliai: San Christobal La Laguna, Garachico, Orotava. Garachico – buvusi Tenerifės sostinė, kurią kadaise užliejo lava. Taip pat mielas Icod de los Vinos. Pietuose – La Caleta (pietų Portugalijos vaibas, bet vietinių ten nesutiksi).
Paplūdimiai: Benijo ir šalia esantis Almaciga (surferių meka Anaga kalnuose), El Mèdano (pietuose).
Vyndariai: Dominguez (baltas, raudonas ir malvasia), Tajinaste (raudonas), Tafuriaste (raudonas). Raudonas Tenerifės vynas nuo žemės minerališkumo turi įdomų poskonį – acquired taste, kaip sakoma. Baltas – puikus. Suertes del Marqués – nuostabiai gražus vynuogynas kalnuose virš Orotavos. Gaila, jų bodega šiuo metu uždarytas. Nepatiko – Monje, tourist trap.
Restoranai: El Taller de Seve Diaz (fine dining, šiuo metu laikinai uždarytas, bet dar spėjome – nepadarytų gėdos Londonui ir Niujorkui), El Secreto de Chimiche (fine dining), Agua y Sal (tradicinis seafood). Bet pati geriausia, žinoma, vyro virtuvė, nes Tenerifėje parduotuvės lūžta nuo jūros gėrybių, puikiausių vaisių ir daržovių, tad out valgėme tiktai keliaudami savaitgaliais. Turėjome smagios patirties ir autentiškuose kaimų guanchinche – kaimo restoranėliuose, kur susirenka pietauti vietiniai ir gali paragauti kokybiškos grill mėsos ar ožiuko troškinio su avokadų salotomis ir mojo rojo.
Būtume likę ir ilgiau, jei ne šeimyninės aplinkybės. Tikiuosi pratestuoti Madeirą, ir (fingers crossed) darbostogauti kiekvieną žiemą!
