Praėjusią savaitę Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės kvietimu prisijungiau prie Valstybės pažangos tarybos ir Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimo. Strategijos pradžios renginyje diskutavome – kokia turėtų būti Lietuvos ateities vizija?
Įdėkime viziją į kontekstą. Pirma, pokyčiai pasaulyje iki 2050 m. bus fundamentalūs, nulemti klimato kaitos, demografinių pokyčių ir migracijos, kuri palies mus visus (bent pusė milijardo pajudės), technologinės pažangos ir su ja sekančių milžiniškų socialinių iššūkių ir neramumų, geopolitinių pokyčių iškylant Azijos valstybėms ir silpstant JAV. Antra, pakartoti praėjusių dešimtmečių sėkmės nepavyks, nes buvę augimo šaltiniai beveik išsemti. Labai tikėtina, kad 2030 metais Lietuva bus maždaug Italijos ir Ispanijos lygio šalis, tačiau tai pasiekusi strigs ilgam, jei nepajėgs konkuruoti su priešakinių technologijų šalimis. Ar ruošiamės? Viską puikiai žinome ir žadame pasirūpinti. Rytoj. Bėda, kad – kaip dainavo Janis Joplin – rytojus niekada neateina. Atsibundi – ir vėl šiandiena.
Atliepiant visa tai, man Lietuvos ateities vizija yra apie TVARŲ Lietuvos klestėjimą, atsparų įvairiems išoriniams šokams, įgalinantį ir multiplikuojantį kūrybinį žmonių potencialą. Ši vizija, mano galva, stovi ant dviejų kojų.
Pirma ašis – kūrybos, intelekto ir inovacijų lyderystės vizija.
Lietuvą 2050-aisiais matau kaip Baltijos Izraelį – dinamišką, atvirą, technologiškai pažangią valstybę, tendencijų lyderę, o ne sekėją. Lengva pasakyti, sunku padaryti – nepaisant kompetencijų salų ir kelių čempionų, deja, kol kas neatrodome stipriai. Išsiveržti iš status quo įmanoma įgyvendinant augimo šuoliais arba leapfrogging politiką, išnaudojant naujausios kartos technologijų bangą. Svarbu ne kopijuoti kitus, o galvoti – kas toliau? Galime būti greitesni prisijungdami prie ES strateginių vertės grandinių, arba drąsesni investuodami į būsimos kartos inovacijas. Pavyzdžiui, Zenonas Norkus sako, kad Lietuva savo ateitį turėtų statyti ant sintetinės biologijos technomokslo, ir galvoti jau nebe apie skaitmeninį, o žaliąjį kapitalizmą. Kaip bebūtų, nieko nepavyks be ženklių investicijų į mokslą ir inovacijas, stiprių universitetų ir mokyklų. Paruošti žmones, kurie tą ateitį kurs, kai pokyčiai kaip sniegas ateis netikėtai.
Antroji, vertybinė, ašis – ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis tvarumas (ang. sustainability).
Pirma, mes turime būti human-centered valstybė, kurioje pažangos centre – žmogaus gyvenimo kokybė. Turime kalbėti apie technologinės pažangos socialines ir ekonomines pasekmes. Lietuvą kartu su Šiaurės šalimis norėčiau matyti tarp lyderių žaliųjų, socialinių ir valdysenos inovacijų srityje. Kaip vertiname šalies pažangą, ar naudosime dirbtinį intelektą valdysenos sistemoms, ar realistiškai prognozuosime būsimas „naujųjų“ technologijų plėtros pasekmes darbo rinkai ir švietimui, ar pasiūlysime valdysenos inovacijas neigiamam poveikiui mažinti ir paskatoms kurti? Kiek gebėsime ištrūkti iš mąstymo rėmų?
Antra, ne gerovės valstybė, o gerovės visuomenė. XXI a. trečio–penkto dešimtmečių scenarijai piešiami juoda spalva. Laukia sunkus pereinamasis laikotarpis. Tik sutelkus valstybės, mokslo, verslo ir visuomenės išteklius ir intelektus (žmogiškuosius ir dirbtinius) bus įmanoma įveikti globalius iššūkius. Valdysena turės keistis ir tobulėti, atsisakant brangios ir neefektyvios biurokratijos. Gerovės sistemos decentralizavimas, kai dalis gerovės kūrimo galių pereina nevyriausybinėms organizacijoms, bendruomenėms, ir netgi (omg) verslui. Paprastai tariant, gerovę turime sukurti kartu. Tam reikia ne tik bendrakūrybos procesų, bet ir visuomenės sąmoningumo, brandos.
Trečia, susikalbanti Lietuva. Norint sumažinti aštrėjančią socialinę fragmentaciją, laikas keisti požiūrį iš esmės, atsisakyti neurotinių fobijų. Šiandien turime jau ne dvi, o mažiausiai keturias Lietuvas. Pažangią miestų Lietuvą. Mažiau prisitaikiusią, gal netgi skurdo, Lietuvą. Emigrantų Lietuvą. Dar turime kitataučius Lietuvoje, kurių sparčiai daugėja. Ir tai yra labai gerai. Mums neapsimoka užsidaryti. Lietuvoje turime socialinę įvairovę, neuroįvairovę. Jei norime išlikti kaip valstybė, turime išmokti kalbėti viena kalba. O tai jau adaptyvūs iššūkiai – žmonių bendruomenėje nusistovėjusi pasaulėžiūra ir elgesys, kurie pačiai bendruomenei trukdo tapti stipresne ir klestinčia.
Abiejų ašių (inovacijų lyderystės ir tvarumo) suderinimas ir balanso paieška nebus paprasta, bet labai įdomi. Lyg kuriant veganišką kiaušinį. Tačiau inovacijos gerovei (ang innovation for impact) misija – ne tik įmanoma, bet būtina.
Lietuvos Achilo kulnas – įgyvendinimo gebėjimai.
Turėti ir komunikuoti ilgalaikę šalies viziją – svarbu. Tačiau kalbant apie procesą, aš pati vizijos dokumento vien tik kaip pasakos visuomenei didelės pridėtinės vertės nematau. Lietuvos ateities vizijos siekiamas scenarijus – įsipareigojimas sisteminei transformacijai. Per įgalinančius veiksnius (kultūrinės normos, komunikacija, politika, ang. enablers) turime sukurti sąlygas kritinei masei inovacijų, kurios transformuotų sistemas link siekiamų tikslų. Kartu mums reikia alternatyvių ir netgi radikalių scenarijų, kurie mus paruoštų įvairiai tikrovei. Kaip ir valdysenoje įtvirtinto (institucionalizuoto) mąstymo apie ateitį proceso, vis atnaujinant strategijas ir jų pathways naujų tendencijų kontekste – vadinamojo “Suomijos kelio“. Naivu tikėtis, kad vizija tiksliai numatys kaip pasikeis pasaulis per ateinančius trisdešimt metų. Tačiau galime pasirengti įvairioms ateitims, pasirinkti norimą ateities scenarijų, ir įsipareigoti kurti jam reikiamas prielaidas. Svarbiausia – tinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos reformą.
Girdėjau ir nemažai skepsio dėl vizijos reikalingumo. Taip, mes anksčiau bandėme su Lietuva 2030, ne viskas pavyko. Bet, kaip sako Mantas Katinas – tikėti verta. Nes kokia alternatyva? Kitos Lietuvos nebus.
Renginio įrašas čia: https://www.youtube.com/watch?v=oqUNVv_6LT8&ab_channel=LietuvosRespublikosVyriausyb%C4%97
Daugiau informacijos apie procesą: https://lrv.lt/lt/aktuali-informacija/lietuva-2050
Žemiau – du Lietuvos scenarijai, kuriuos įsivaizdavau 2019 metų vasarą Eglės Markevičiūtės knygai „Lietuva 2120”. Konkrečių technologinių idėjų nebūtina priimti tiesiogiai, jas riboja tiek žinios, tiek vaizduotė. Tačiau prieš trejus metus stebėtos socialinės tendencijos tik išryškėjo… Kuris scenarijus realesnis? Priklausys nuo mūsų.
Idealus Lietuvos scenarijus po šimto metų
2120 m. Lietuva – klestinti Šiaurės–Baltijos regiono valstybė, globalios Laisvųjų tautų sąjungos narė. Šiandien tai rojus Žemėje. Klesti tvarieji vertikalūs miestai (arkologijos), statomi išlaikant sinergiją su gamta. Švarūs nuostabaus grožio miškai, pušynai, žuvų knibždantys skaidrūs ežerai ir upės – kiekvieno Žemės gyventojo svajonė skaudžių klimato kaitos pasekmių laikais. Lietuva gauna didelių pajamų ne tik iš įprasto medicininio turizmo (žmonės iš viso pasaulio atvyksta atsinaujinti, nes Lietuvos robotams-chirurgams prilygsta tik Kalifornija, o ten labai jau karšta), bet ir virtualaus turizmo – galimybės pažvejoti ežere, vaikščioti po mišką klausantis paukščių, miegoti po žvaigždėmis.
Du trečdaliai iš 5 milijonų šalies gyventojų susitelkę didžiausiuose miestuose, kiti – Baltijos jūros dirbtinėse salose. Tiesa, šiandien Lietuvos teritorija kiek didesnė, šaliai išsiplėtus į Baltijos jūrą ir susigrąžinus iki Antrojo pasaulinio karo priklausiusias teritorijas. Dar keli milijonai Lietuvos piliečių gyvena ir dirba už Lietuvos ribų – šiuolaikinis susisiekimas leidžia į bet kurią pasaulio vietą pakliūti per keliasdešimt minučių. Ypač geri transporto, mokslo, verslo ir valdysenos ryšiai su kitomis Šiaurės–Baltijos regiono šalimis. Veikia bendros įmonės, bendrai kuriamos intelekto programos ir technologijų centrai. Šiaurės–Baltijos regione vertinamas poveikis ir sinergija, o ne produktyvumas ir konkurencija.
Kaip gi pavyko sutelkti ir sustiprinti valstybę, kai per šimtmetį pasaulyje išnyko tiek tautų ir daugiau nei 6000 kalbų? Kodėl lietuviai neišsibarstė per didžiuosius XXI a. vidurio neramumus? Kaip pavyko pritraukti naujų talentų?
Pirma, 2120 m. Lietuva seniai nėra technologijų sekėja. Ji – tendencijas kurianti inovacijų lyderė. Prieš beveik šimtą metų įkurtas Tvarios ateities komitetas patvirtino inovacijų lyderystės viziją. Ateities fondas sumaniai investavo į perspektyviausių naujųjų technologijų centrus, kūrėjų visuomenę, startuolius ir ateičiai būtinų įgūdžių (skaitmeninimo, kūrybiškumo ir kt.) prieinamumą visai visuomenei. Tai padėjo sukurti naujas vertės grandines ir tvarias naujos kokybės darbo vietas. Šiandien šalyje veikia pasaulyje galingiausios sveikatos technologijų korporacijos, tokios kaip „CasZyme“ – CRISPR technologijos naujesnės versijos padėjo išgydyti daugelį ligų. Veikia reikšmingi priešakinių tyrimų centrai sintetinės biologijos, dirbtinio intelekto, naujųjų medžiagų ir kitų naujųjų technologijų srityse. Pavyzdžiui, „BioSantaka“ gamina auglius naikinančius sintetinius mikrobus, perdirba aplinkos toksinus, atliekas verčia trąšomis – nuolat išrandami nauji produktai. Lietuvoje veikiantis stipriausias Europoje Sąmoningųjų technologijų ir kibernetinio saugumo centras prieš kelis dešimtmečius, įtraukęs Anonymous 4.0 bendruomenę, nuo kiberatakų apsaugojo svarbiausias ES institucijas. Pasinaudodamos suirute, nedraugiškos valstybės dirbtinio intelekto pagalba siekė pakeisti tarptautinę politinę santvarką. Už suvaldytą situaciją tarptautinės komandos vadovei buvo suteikta Nobelio taikos premija. Kasmet šio centro iniciatyva organizuojami šiuolaikinius iššūkius sprendžiantys globalūs GovTech hakatonai. 2120 m. hakatono tema – kosmosas. Lietuva – aktyviai į kosmoso sektoriaus vertės grandines įsitraukusi šalis. Ji viena pirmųjų išbandė kosmoso liftą, o nuo praeito dešimtmečio Marse dirba pirmoji „Misija Lietuva“ robotų komanda.
Antra, Lietuva kartu su Šiaurės šalimis yra tarp lyderių socialinių ir valdysenos inovacijų srityje. Jau seniai šalies pažanga vertinama remiantis tvarios ateities indeksu, kurį sudaro tiek ekonominiai, tiek laimės, žalieji ir kiti rodikliai. Daugelį valdysenos sprendimų padeda priimti „5.0“ – didžiaisiais duomenimis grįstas intelektas. Seime įkurtas Tvarios ateities komitetas kasmet teikia atnaujintą Tvarios ateities ataskaitą. Lietuva – viena pirmųjų realistiškai prognozavo būsimas „naujųjų“ technologijų plėtros pasekmes struktūriniam nedarbui. Tvaraus užimtumo tarnybos kartu su mokslininkais sukurta kolektyvinio intelekto programa „Vacancy Analytics“ teikė duomenis apie tai, kokių darbo vietų neliks ir kokios kompetencijos bus reikalingos. Neperspektyvius darbus dirbantys turėjo pirmenybę pakeisti karjeros kryptį. Išbandžiusi su Šiaurės šalimis parengtą modelį viename sektoriuje, Lietuva universaliąsias bazines pajamas įvedė apie XXI a. vidurį, kai nusistovėjo nauja robotus ir dirbtinio intelekto kūrinius apmokestinanti mokesčių sistema. Daug anksčiau Ateities fondas įgyvendino finansavimo sprendimus „Investuok į ateitį“, leidusius tradicinių sektorių darbuotojams įsigyti perspektyvių startuolių akcijų. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai galėjo investuoti į savaeiges transporto priemones. Taip sustiprėjo logistikos sektorius, o buvę darbuotojai įgijo pasyvių pajamų ir galimybę investuoti į naujus gebėjimus ir patirtis.
Lietuvių tautos vienybė Didžiosios krizės metais nebuvo atsitiktinumas. Tai ilgamečių investicijų į šalies socialinį kapitalą, bendruomenes, pilietiškumą bei aiškiai visuomenei komunikuojamos vizijos pasekmė. Bazinės pajamos ir dėl sumanaus naujųjų technologijų valdymo sumažėję pragyvenimo kaštai žmones išlaisvino nuo prievolės dirbti. Dirbdami jie realizuoja save, todėl Lietuvoje klesti kūrybinės industrijos. Ateities fondą kuria ne tik valstybė, bet ir verslo mecenatai, gyventojų įnašai. Fondas įgyvendina visuomenės palaikomas iniciatyvas.
Realiausias negatyvus Lietuvos scenarijus po šimto metų.
Blogiausias scenarijus būtų toks, kuriame Lietuva kaip valstybė ir fizinė teritorija išnyktų ar, geriausiu atveju, gyvuotų naujųjų centrų periferijoje, praradusi pusę savo gyventojų. Tautų ir civilizacijų išnykimą sąlygoja sprogdinantis mišinys – gamtos kataklizmai, ekonominės ir geopolitinės priežastys. Šioms prielaidoms alternatyvioje ateityje yra realus pagrindas.
2120 m. Lietuva – viena labiausiai atsilikusių teritorijų, kuriose nuo trečdalio iki pusės darbingo amžiaus gyventojų vengia naujųjų technologijų, daugelis neturi darbo ar dirba neformalioje ekonomikoje. Kiti, daugiausia atvykėliai iš Azijos, dirba kaimyninių Višegrado ir Rusijos ekonomikų aptarnavimo sektoriuose. Trečdalis tebedirba viešajame sektoriuje, nesėkmingai bandančiame palaikyti esamas susisiekimo, saugumo, sveikatos apsaugos ir kitas sistemas. Apleisti stūkso universitetų pastatai – aukštojo mokslo sistema žlugo dar XXI a. viduryje.
Lietuva beveik nedalyvauja naujųjų technologijų (sintetinės biologijos, dirbtinio intelekto ir pan.) vertės grandinėse, klesti šešėlinė ekonomika, todėl biudžetas nesurenka pajamų. Prastai valdomi miestai dūsta nuo užterštumo, infrastruktūra neatnaujinama, augimas sustojęs jau pusę amžiaus. Vilnius sugeba išlaikyti paslaugų kokybę tik keliuose rajonuose, kurių gyventojai įsitraukę į valdymą ir moka mokesčius tiesiai į miesto biudžetą. Todėl dalis žmonių persikėlė gyventi į kaimiškas vietoves ir grįžo prie žemės ūkio save išlaikančiose mažose gyvenvietėse. Ten dominuoja vietos karaliukai. Klesti atskirtis – išrinktieji patys diegia išmaniąsias technologijas (brain augmentation), taip įtvirtindami savo pranašumą. Dalis tiki, kad didžiosios korporacijos valdo šalį, ir jie nėra visai neteisūs.
Kaip praradome valstybę? XXI a. pirmoje pusėje politiniai ir verslo lyderiai buvo tiek pasinėrę į trumpažiūrius politinius konfliktus, kad nenumatė, kaip greitai robotikos, 5D, dirbtinio intelekto, sintetinės biologijos ir kitos naujosios technologijos pakeis verslus ir darbo vietas. Lietuva nepasirengė dramatiškam struktūriniam nedarbui ir Didžiajai ekonominei krizei, kurios metu minėti iššūkiai ištiko daugumą šalių ir kilo socialinis chaosas. Nors iššūkiai buvo žinomi ir kartojami įvairiuose strateginiuose dokumentuose, dėl ilgalaikės vizijos, drąsių sprendimų ar reikšmingų investicijų į ateitį taip ir nepavyko susitarti. Kiekviena nauja vyriausybė stabdė ankstesniosios sprendimus, politika sprendė praeities problemas, valdžia barstė išteklius savo gyvenimui gerinti ir siauriems atskirų grupių interesams tenkinti. Trūkstant aiškios vizijos ir investicijų į socialinį visuomenės kapitalą, lietuvių tauta beviltiškai susiskaldė. Progresyvioji visuomenės dalis prieš konservatyviąją, politikai prieš technokratus, mokesčių mokėtojai prieš bedarbius, jaunimas prieš pensininkus, miestas prieš kaimą, mokslininkai prieš populistus, skurstantieji prieš viduriniąją klasę, socialdemokratai prieš liberalus, konservatoriai prieš visus, ir t. t. Žiniasklaida reikšmingai prisidėjo prie informacinės erdvės užtvindymo netikromis naujienomis ir paranojos stiprinimo. Šioje erdvėje pasimetė bet kokia intelektuali diskusija apie naująsias poinformacinio amžiaus ekonomines, socialines ir politines sistemas.
Didžiulę įtaką padarė ir ES žlugimas XXI a. viduryje. Po jo Lietuva nerado sau vietos – bandė sudaryti sąjungą su Višegrado šalimis, tačiau istorija linkusi kartotis, ir pasekmės Lietuvai nebuvo palankios. Ne menkiausią vaidmenį suvaidino Rusija, XXI a. viduryje jau apėmusi Baltarusijos ir Latvijos teritorijas. Baltijos jūroje skęstanti Estija prisijungė prie Suomijos. Klimato kaitos padariniai bent trečdaliu sumažino Lietuvos teritoriją. Su naująja migracijos banga šalį paliko pusė gyventojų, kurie per šimtmetį asimiliavosi kitose tautose. Lietuvių kalba tautoms maišantis stipriai pasikeitė. Archaiškos XX a. kalbos galima paklausyti senoviniuose skaitmeninių inovacijų centruose, bet kasdienybėje jos beveik niekas nevartoja.
Net ir blogiausiame scenarijuje lietuvybė per stipri, kad per šimtmetį visiškai išnyktų. Lietuvoje vis pakunkuliuoja neformalūs ir fragmentiški socialiniai judėjimai, kurių pagrindą sudaro nuotoliniu būdu internetu dirbantis jaunimas. Judėjimų nariai palaiko ryšį su kadaise išvykusiais į sėkmingiau krizę išsprendusias Laisvąsias Vakarų šalis ar jų palikuonimis. Sklando gandai, kad Norvegijoje grupė patriotų dirba prie naujos hibridinės valdymo sistemos, kuri padėtų grąžinti lietuvybę ir atstatyti šalį.
Palinkėjimas ateities kartoms
Labiausiai linkiu, kad Žemės piliečiai ateityje galėtų braidyti po ryto žolę, jūros bangas, kvėpuoti švariu oru, užuosti pušų kvapą miške, pavasarį – jazminų ir alyvų aromatą, glostyti žirgą, klausytis paukščių čiulbėjimo, pasitikti saulę kalnuose.
Linkiu, kad išliktų jautrūs. Nes jautrumas reiškia žmogiškumą (net jei esi robotas). Linkiu sprogstamo, beribio kūrybiškumo – kad sukurti geresnį pasaulį visoms gyvybės formoms.
Linkiu visuomet prisiminti savo šaknis. Saugoti Laisvę. Dalintis. Būti geresniais, kai tai įmanoma. O tai įmanoma visada.