2023 m. gruodžio pabaigoje Seimas priėmė vieną svarbiausių šios rudens sesijos sprendimų ir patvirtino Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“. „Lietuva 2050“ pakeis iki šiol galiojusią Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Patvirtinus šį dokumentą baigta kurti naujoji strateginio valdymo sistema. Žemiau mano interviu “Verslo žinioms” apie šį svarbų dokumentą ir jo rengimo procesą.
– Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2050“, ar veikiau dar tik viziją, prie kurios kūrimo prisidedate ir jūs, sudaro penki pamatiniai stulpai. Kaip jūs asmeniškai ją vertinate, su kokiais pasiūlymais prisijungėte prie jos kūrėjų?
– Per pastaruosius 20 metų dalyvavau, vertinau ar pati kaip metodologė vadovavau keliems ilgalaikės valstybės strategijos procesams. Tai „Mokslioji Lietuva 2030“, „Pažangos strategija 2030“, „Sumaniosios specializacijos strategija“ bei įvairių laikotarpių Europos Sąjungos investicijų strategijos.
Iš šios patirties svarbiausia pamoka – turėti ir komunikuoti ilgalaikę viziją svarbu, bet įsipareigoti pokyčiams ir juos įgyvendinti svarbiau. Atotrūkis tarp gražių vizijų ir to, kas vyksta ant žemės, dažnai išlieka per didelis. Turime sukurti prielaidas, kurios transformuotų esamas sistemas link norimos vizijos.
Prisijungiau prie „Lietuva 2050“ koordinacinės grupės su aiškiomis idėjomis, ką turėtume padaryti, kai kurios jų užkoduotos procese. Pirma, įgyvendinimui svarbus įsipareigojimas ir nuosavybė. Būtina telkti pilietinę visuomenę – bendrakūrėjus, nes ne kažkas kitas, o mes patys sukursime (arba ne) Lietuvą, kurioje norėtume gyventi. Rengiame ateities strategiją tokiu sudėtingu metu, kokio nebuvo trisdešimt metų: vyksta karas Ukrainoje, globaliu mastu trūkinėja ne tik tiekimo grandinės, bet ir demokratijos, tačiau išryškėjo ir visuomenės pilietiškumas – pavyzdžiui, „Vilmorus“ apklausa rodo, kad bent 40 proc. gyventojų aukojo Ukrainai. Tai didžiulė jėga. Aktyvi pilietinė visuomenė, bendruomenės ir socialiniai ryšiai – esminis kaitos veiksnys ir nacionaliniam saugumui, ir individualiai gerovės situacijai. Žiūrint toli į priekį – laimė, kaip pagalba kitam, galėtų būti ateinančių dešimtmečių šūkis. Žiūrint į artimiausią ateitį – svarbu, kad bendrakūrėjai pasiimtų strategijos idėjas ir įgyvendintų jas nepaisydami, kaip keičiasi valdžios.
Antra, svarbu ištraukti žmones iš jiems įprastų diskusijų klubų ir padėti pažvelgti plačiau. Mes tai vadiname „siloso bokštais“ nuo angliško žodžio „silo“ – kai sveikatos specialistai išmano tik apie sveikatą, švietimo – apie švietimą, o tarpusavio sinergijų neatsiranda, nors svarbiausi politikos pokyčiai dažnai yra tarpsektoriniai. Neturi būti taip, kad kairė nežino, ką daro dešinė, arba prioritetai yra prieštaringi, todėl penki strategijos „Lietuva 2050“ stulpai nėra vertikalūs (sektoriniai) – pavyzdžiui, „piliečių kuriama demokratija“ apima tiek valdysenos pokyčius, tiek ir mūsų tapatybės pokyčius bei kultūros stiprinimą.
Trečia, vis primenu, kad būtina išgryninti ir susitelkti į svarbiausius pokyčius bei iniciatyvas, kurie veiktų kaip ateities gerovės svertai. Kai viskas svarbu – niekas nesvarbu, judame mažais žingsneliais, taškydami resursus. Atsižvelgiant į globalias tendencijas ir ateities iššūkius, išryškėjo dvi ašys, ant kurių projektuojama ateities Lietuva: tai stipri demokratija ir švietimo proveržis. Remiu šią idėją, nes ateities Lietuva man – kūrėjų Lietuva, garsi pasaulyje savo idėjomis. Į diskusiją nepavargsiu nešti kūrybos, švietimo ir inovacijų lyderystės vizijos – tai ne šiaip gražūs žodžiai, bet būtinybė mums išlikti ir klestėti. Kaip sakė a. a. vizionierius Laimutis Telksnys, „Kai Lietuvos visuomenė naujoves kurti ir naudoti mokės, galės ir norės, Lietuvoje bus tvari ekonomika, gerovė, ramybė, saugu.“
– Mažai kas ginčytųsi, kad lietuviai pastarąjį dešimtmetį gyvena geriausią savo gyvenimą. Kokias stebite ateities tendencijas? Kaip pokyčiai pasaulyje iki 2050 m. gali paveikti Lietuvos siekius?
– Pokyčiai pasaulyje iki 2050 m. bus esminiai, nulemti klimato kaitos, migracijos, technologinės pažangos ir su ja einančių socialinių iššūkių – per ateinančius trisdešimt metų vien dėl klimato kaitos pasaulyje pajudės iki pusės milijardo migrantų, be to, daugėja skaitmeninių piliečių (angl. digital natives). O dabar sudėkime augantį individualizmą (kai žmonės renkasi, kur gyventi, pagal tai, kur patogiau, pavyzdžiui, Tenerifėje) su artėjančia klimato migracija. Ką tai reiškia ateičiai? Šalys konkuruos dėl produktyviausios visuomenės dalies, siūlydamos „happy meals“ – geriausią gyvenimo kokybės derinį nuo saugumo iki paslaugų kokybės ir vertybių.
Ką mes galėsime pasiūlyti 2050-aisiais? Iš ekonomikos perspektyvos – pakartoti praėjusių dešimtmečių sėkmės nepavyks, nes buvę augimo šaltiniai ganėtinai išsemti. Tikėtina, kad 2030 m. Lietuva bus maždaug Italijos ir Ispanijos lygio šalis, tačiau tai pasiekusi strigs ilgam, jei nepajėgs konkuruoti su priešakinių technologijų šalimis.
Labiausiai kelia nerimą pokyčiai geopolitinėje aplinkoje. Matome bandymus ardyti demokratijas, nusistovėjusią tvarką, autokratijos puikiai įsisavina naujausias technologijas ir jas naudoja socialinei inžinerijai. Rusijos karas su Vakarų pasauliu (drįstu taip sakyti) tikrai pakeis viską. Tai aktualu mums, kaip pafrontės valstybei. Nereikia bėgti nuo realybės stengiantis ją pagražinti – nors gyvename geriausiai nei bet kada, ateitis pilna netikrumo ir visuomenei atrodo nevaldoma. Būtent dėl to reikia aktyviai galvoti apie ateitį, kuri kinta mums prieš akis, ir aktyviai valdyti pokyčius.
Vienas būdų – išnaudoti galimybes. Pavyzdžiui, technologijomis papildyta visuomenė, kurioje technologijos naudojamos socialiniams iššūkiams spręsti. Geopolitinės situacijos išnaudojimas įsitraukiant į Europon grįžtančias vertės grandines (globalizaciją keičiant regionalizacijai) ir Lietuvai tampant unikalia, nepakeičiama partnere – tai jau daro „Teltonika“ su lustų technologijomis iš Taivano. Mąstant apie klimato kaitą, Lietuva galėtų tapti žaliąja šalimi (kaip tai padarė Kosta Rika), kuri turi natūralią gamtą visuomet arti žmogaus, ir paverstų tai konkurenciniu pranašumu.
Esmė – turime tapti labiau strategiški, bet ir greiti pasinaudojant ateities galimybėmis, lyg banglentininkas ant bangos. Svarbu, kad kryptis būtų teisinga.
– Strategijos kūrėjai rašo Lietuvos ateities viziją, kurioje Lietuva įvardijama kaip Kelrodė žvaigždė. Kokius svarbiausius darbus turėtume nuveikti, kad tokį siekį bent iš dalies įgyvendintume?
– Noriu akcentuoti tuos darbus, nuo kurių reikia pradėti nedelsiant. Esminis darbas šiandien – valstybės tarnybos reforma. Nevežiokime raketų arkliais. Esu pasakojusi, kad pažangiausia pasaulyje transporto priemonė – NASA „Space Launch system“ – galėjo būti kokia tik nori, bet prieš daugybę metų ją nulėmė arklio užpakalio plotis: pirmam bandymui raketą į Kenedžio skrydžių centrą reikėjo vežti geležinkeliu, kuris buvo projektuotas prisitaikant prie arkliams skirtų kelių. Tokia yra inercijos galia ir todėl biurokratija yra amžina.
Tačiau demokratija neturi rimuotis su biurokratija. Kadangi laikai sudėtingi, pokyčiai būtini: reikia aukštos kokybės sprendimų, dar labiau reikia aukštos kokybės įgyvendintojų – juk pokyčius daro žmonės. Mūsų Achilo kulnas yra įgyvendinimo gebėjimai, nes nuo to, ar pavyks reformuoti valstybės tarnybą, sunaikinti biurokratiją, sukurti patrauklias sąlygas, pritraukti bei įgalinti šviesiausius žmones, priklauso viskas. Nors ir dabar viešajame sektoriuje dirba daug šviesių žmonių, jie nėra skatinami, o dar ir baudžiami už iniciatyvą.
Kitas milžiniškas, bet neatidėliotinas darbas – prielaidos švietimo ir inovacijų proveržiui, nes, neturint žmonių, užbuksuos visa kita. Galime neužsičiaupdami kalbėti apie lygybę, pilietiškumą, skaitmeninimą, inovacijas, gebėjimą ne skųstis, o spręsti problemas, tačiau jeigu nebeturime mokytojų, kurie žinias ir vertybes diegtų vaikams, tik ir liks tuščios kalbos. Traukinys ir toliau važiuoja, bet tą buksavimą jau kurį laiką jaučiame visi, ypač versle.
Galiausiai, esame pafrontės valstybė, ir tai nesikeis ilgą laiką, todėl Lietuva turi tapti visuotinės gynybos čempione. Šiame kontekste svarbi komunikacija visuomenei, nes informuotas pilietis – geriausia demokratijos gynyba. Pagal Edelmano pasitikėjimo indekso duomenis (Edelman Trust Barometer 2022), institucijomis paprastai labiau pasitiki aukštesnių pajamų, išsilavinę piliečiai, tačiau jeigu toks pilietis prastai informuotas, jo pasitikėjimas krenta 7 balais. Žemų pajamų piliečio, kuris yra laiku ir pakankamai informuotas apie valdžios sprendimus, jų argumentus ir tikslus, pasitikėjimas auga 10 balų. Labai svarbu, kad visuomenė būtų informuota, susitelkusi ginti ir saugoti mūsų šalį. Komunikacijos niekada nebus per daug, bėda, kad jos stipriai per mažai.
– Jau turėjome viziją „Lietuva 2030“, tačiau turbūt negalime pasidžiaugti apčiuopiamais rezultatais, todėl yra manančių, kad kurti vizijas – tuščias reikalas. Jūsų nuomone, kokios naudos galime gauti iš ateities prognozavimo?
– Pati esu su tais, kurie iš vizijos, kaip dokumento, savaime didelės vertės nemato. Net ir mūsų grupėje kartais užsiveliame diskusijose apie formuluotes, kurios esmės nekeičia, daug didesnė vertė yra pačiame procese. Viena didžiausių naudų iš ateities diskusijų yra atsitraukimas nuo žemės ir žvilgsnis į ateities tendencijas – net jei norėdami jas atliepti grįžtame prie tų pačių sprendimų, suvokiame, kokia ateitis laukia, jei pokyčio nebus.
Ateities įžvalgos (ne prognozavimas!) turi tapti sisteminga valstybinio strategavimo dalimi, juk prie vizijos tikrai reikės grįžti bent dešimtmečiui praėjus, nes visko numatyti neįmanoma.
Kita nauda yra apsikeitimas žiniomis – pamatome tai, ko nematėme anksčiau. Tarkime, aš esu stipriai orientuota į rezultatą ir kietuosius sprendimus, susijusius su inovacijomis, tačiau strategijos „Lietuva 2050“ procese pamačiau, kaip svarbu bendros tapatybės kūrimas ir mūsų tapatybės pokyčiai. Tai minkštieji dalykai, susiję su tuo, kokie esame mes: darbiniai arkliai ar kūrėjai? Laukiantys ar veikiantys, besidairantys į Šiaurės ar į Rytų šalis, individualistai („ne mano kiaulės, ne mano pupos“) ar bendruomeniški, uždari ar atviri, pasidžiaugiantys už kitus ar pavydūs („tau gerai, vadinasi, man blogai“)? Labai stipriai iškilo poreikis investuoti į bendruomenes, vertybes, kultūrą, savivertę ir psichikos sveikatą, tačiau anksčiau taip nemačiau. Noriu, kad mūsų tapatybėje liktų mažiau nusivariusio darbinio arklio, mažiau sovietinio mentaliteto, daugiau iniciatyvos, optimizmo, šviesos ir pažangos.
Didelė vertė yra bendrakūrėjų bendruomenės – žmonės, kurie įsipareigoja pokyčiui savo įtakos lauke. Tai ne tik bendrakūrėjai, tai daugiau nei šimtas organizacijų ir keli šimtai diskusijų dalyvių: vyksta daugybė susitikimų su bendruomenėmis, net mokyklomis, kuriuose kalbame apie Lietuvos ateitį – migraciją, klimato kaitą ir aplinkosauginį tvarumą, senstančią visuomenę, saugumą, švietimo ateitį, kaip technologijos keis darbo rinką, ateities miestus, kokia galėtų būti tvari ir pasitikinti visuomenė. Būtina kalbėti net ir dabar nepatogiais klausimais, nes Lietuvos visuomenė sensta ir yra itin konservatyvi, bet ateityje gyvens jaunimas.
Vizijos vizijomis, bet įgyvendinimas svarbiau. Dar turėsime atsakyti, KAIP mes pakeisime ateities trajektoriją, kokios iniciatyvos svarbiausios, ką darysime kitaip, – šis klausimas yra esminis. Mes nemokame ir nenorime rinktis, nes tai nėra patogu – tampi „nefainas“, bet pasirinkti turėsime.
– Esate nemaža bendrakūrėjų komanda. Kaip sekasi susitarti dėl bendros krypties, kuria norime eiti?
Konsensuso kūrimas – sudėtingas kelias, ir ne dėl visko visada sutariame. Tai normalu, nes jeigu nėra nuomonių įvairovės, kažkas su metodika negerai. Nuoširdi pagarba Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA), universitetų ir Vyriausybės kanceliarijos žmonėms, metodologams naviguojant tokį intelektualiai intensyvų procesą ir sisteminant rezultatus, dėl kurių visi visada turi pastabų. Išbūti netikrume ir milžiniškoje nuomonių įvairovėje – ir nekomfortiška, ir užtrunka. Ar yra paprastesnis kelias? Galėtų valdininkai padirbėti ir parašyti viziją Lietuvai, dar galėtume viziją nukopijuoti iš kurios nors kitos šalies – taip pat greitas būdas. Ar kas pasikeistų? Klausimas retorinis.
– Pasak jūsų, pažanga turi laimėtojus ir pralaimėtojus. Jeigu mums pavyks įgyvendinti vieną iš kelių optimistinių scenarijų, tarkime, kelrodės žvaigždės siekį, tada kas bus tie pralaimėtojai?
– Didieji iššūkiai laukia maždaug po 10–15 metų. Technologiniai pokyčiai sukurs socialinių iššūkių – pavyzdžiui, vienos darbo vietos nyks, jas sparčiai keis kitos (asmeniškai netikiu, kad neturėsime ką veikti). Reikia suprasti, kad tai neišvengiama. Pažangos neatsuksime atgal, nes kitaip sparčiai atsiliksime nuo kitų valstybių ir liksime paribyje, jaunimas vyks ieškoti geresnio gyvenimo kitur.
Svarbu atsakinga ir tvari politika, kuri užtikrintų socialines inovacijas, socialinės nelygybės mažinimo priemones, šeimos politikos priemones. Visgi, jei išsipildys Kelrodės Lietuvos vizija, 2050-aisiais šių problemų jau nebus, nes Lietuva bus labai turtinga šalis, tokia kaip Šiaurės šalys. Dėl to reikia daug namų darbų padaryti. Tačiau, mano nuomone, vizija turi būti ambicinga.
– Dar kartą pacituosiu jūsų pranešimą: „Šiandien turime jau ne dvi, o mažiausiai keturias Lietuvas. Pažangią miestų Lietuvą. Mažiau prisitaikiusią, gal netgi skurdo Lietuvą. Emigrantų Lietuvą. Dar turime kitataučius Lietuvoje, kurių sparčiai daugėja.“ Kas mums gali padėti pasiekti tokių tolygių, tarkime, Danijos, Suomijos ar kitų Šiaurės šalių, visuomenių pavyzdį?
Lietuvą noriu matyti tarp socialinių ir valdysenos inovacijų lyderių kartu su Šiaurės šalimis. Visų pirma, mums reikėtų duomenų apie tai, kaip skirtingi visuomenės segmentai mato Lietuvą, su kokiais iššūkiais jie susiduria, todėl inicijavome tęstinį visuomenės tyrimą, kuris bus nuolat kartojamas. Mums tai padės suprasti vieniems kitus.
Antra, reikia komunikuoti ir kalbėtis, kad būtų susikalbanti Lietuva. Visuomenės pasitikėjimo trūkumas ir svetimėjimas yra didžioji problema, o gera komunikacija mažina visuomenės poliarizaciją. Informavimas ir komunikacija daugiau nėra tik medijų darbas, tai kiekvienos institucijos darbas.
Trečia, piliečių įtraukimas ir socialinės inovacijos. Piliečių įtraukimo skalėje balsavimas yra pasyviausia pakopa, toliau eina informavimas – pasyvi ir vienpusė įtraukimo forma, tačiau iki tikro piliečių įtraukimo dar toli. Turime pasitelkti technologijas išmaniai ir atsakingai, tarp pavyzdžių – „CitizenLab“. Tai e. dalyvavimo platforma, naudojama 20 šalių, per kurią galima susisiekti su piliečiais ir generuoti įvairias idėjas, kaip spręsti visuomenės problemas, arba siekti jų indėlio priimant sprendimus. Jau kalbėjau apie bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų svarbą teikiant, pavyzdžiui, socialines paslaugas, dirbant su skurstančiais, nemotyvuotais bedarbiais. Tose šalyse, kur žmonės palaiko ir rūpinasi vieni kitais, jie yra laimingesni – tai atskleidžia pasaulinio laimės indekso duomenys.
Ketvirta, inovacijos poveikiui. Ateitis laukia sudėtinga, tad akivaizdu, kad greitai mums reikės kitokių socialinių sistemų, kitokios darbo rinkos politikos, kitokio susisiekimo ir taip toliau. Valdžia turi įrankius – reguliavimą, švietimą ir ji turi kapitalo, todėl strategiška politika gali kreipti technologijas iššūkiams spręsti. Valstybė turi eiti žingsniu priekyje ir per pirkimus bei reguliavimą atverti rinkas ateities technologijoms, švietimo, transporto, sveikatos, socialinėms inovacijoms. Tam, ko reikės ateities žmonėms.
– Vizijos kūrimo procese dalyvaujantis signataras Aleksandras Abišala sako, kad dar reikės kokių aštuonių dešimčių metų, kol Lietuva atsikratys sovietinio mentaliteto. Jūsų nuomone, gal būtų galima rasti priemonių ir greičiau nulaužti postsovietinio lietuvio kodą?
Jei pavyks padaryti tai, apie ką kalbėjau, manau, kad įmanoma greičiau. Svajoju, kad taptume naujovėms atvira, smalsia, laisva visuomene, kuri pastebi galimybes ir geba jas įveiklinti. Kur laisvė eina, ten laimė seka, todėl labai svarbu, kad eksperimentavimas ir nuolatinis iššūkių sprendimas, diskusija apie ateičiai svarbias vertybes – toleranciją, lygybę, pilietiškumą, iniciatyvą, drąsą bandyti ir klysti – vyktų jau mokykloje.
Grįžtant iš kitų šalių, į akis krinta lietuvių pesimizmas – mes per mažai vertiname tai, ką turime. Jeigu esi nusivylęs, pesimistiškas, ar norėsi čia kurti verslą, mokytis, padėti kitiems? O Šiaurės šalyse būdinga „lagom“ laimės kultūra – „tiek, kiek reikia, ne daugiau ir ne mažiau“. Tapę nepriklausomi, lietuviai tikėjosi greitai (ir be pastangų) pasiekti Šiaurės šalių gyvenimo kokybės lygį, tad gal metas iš šiauriečių pasimokyti būti laimingiems?
Ar žinojote, kad evoliucija vyksta žmonėms kopijuojant vienam kito elgesį? Turėdami mintyje, kaip stipriai užsikrečiame vieni nuo kitų, gerai pasvarstykime apie tai, kokią žinią kasdien siunčiame. Ar skatiname kurti, imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir valstybę, bandyti, tikėti ateitimi, būti kartu, rūpintis vieniems kitais, ar atvirkščiai? Neseniai mane labai įkvėpė verslininkas iš Tauragės, kuris sakė: „Galėčiau kasmet nusipirkti „Porsche“ automobilį, tačiau renkuosi savo pinigus investuoti Tauragėje, kad mano regionas klestėtų.“ Jis visus pažįstamus iš Vilniaus tempia į Tauragę parodyti, kad „ir Tauragėje galima gyventi“. Tokio požiūrio, pasididžiavimo savo šalimi ar savo miesteliu bei sveikos savivertės mums Lietuvoje reikia daug daugiau.
Ir dar labai svarbu optimizmas. Dabartinis mūsų netikrumas, pokyčių baimė, lyderystės šauksmas primena devyniolikto amžiaus pokyčius vykstant pramoninei revoliucijai, tačiau, nepaisant visų pranašysčių, pasaulis nesugriuvo. Kiek visko buvo, žmonija visada susitelkdavo ir pasiūlydavo prometėjiškus išradimus, tad tikėkime ir nenustokime ieškoti sprendimų – tik taip jie ir atsiras.
Nuotr. iš Vadovų konferencijos EBIT archyvo.
Interviu publikuotas “Verslo žiniose”: https://www.vz.lt/Lietuva2050/2023/03/20/vizioniere-a-paliokaite-neveziokime-raketu-arkliais#ixzz8VqQcQTly