Ar dar tikime ateitimi? Gimstamumas Lietuvoje -

Parengta besiruošiant „Būtent“ diskusijai.

Demografija staiga tapo populiariausia Lietuvos politikų tema. Skaičiai negailestingi – palyginus gimusių vaikų skaičių su buvusiu prieš 10 metų, gimstamumas smuko apie 44 proc. 2016 m. suminis gimstamumo rodiklis (SGR) buvo apie 1,6 vaiko vienai moteriai, 2022 m. – 1,27, 2024 m. – jau 1,11, 2025 m. – 1,04 (miestuose 0,99), o šiemet, atsižvelgiant į pirmo pusmečio gimimų skaičius, tikėtina, bus mažiau nei 1.

Kodėl? Tai „pralaimėtas kultūrinis karas“ ar ekonominė problema?

Trumpas atsakymas – viskas kartu. Bendrai mažėjantis gimstamumas yra modernių visuomenių struktūrinė problema su kultūriniu komponentu. Bloga naujiena – Lietuva yra ne laikinoje „duobėje“, o žemo gimstamumo spąstuose. Tai savotiškas save stiprinantis mechanizmas, demografinė ir socialinė inercija, dėl kurios grįžti į aukštesnį lygį darosi vis sunkiau (Lutz, Skirbekk ir Testa, 2006). Lietuvai tai galima paaiškinti trimis pagrindiniais mechanizmais:

Mažėja potencialių tėvų karta. 1990 m. reprodukcinio amžiaus moterų Lietuvoje buvo beveik 1 mln., dabar – maždaug 600 tūkst. Taigi potencialių motinų bazė sumažėjo 40 %. Valstybės duomenų agentūros labiausiai tikėtinas scenarijus yra, kad iki 2050 reprodukcinio amžiaus moterų mažės dar 23 proc. Todėl net augant gimstamumui absoliutus gimimų skaičius bus mažesnis. O šiandien žemas gimstamumas reiškia dar mažesnę potencialių tėvų kartą po 25 metų. Beje, mažėjantys potencialių tėvų/motinų skaičiai lemia ir mažėjantį santuokų skaičių – o ne vien „šiuolaikinis jaunimas šeimos nenori“.
Vaikai gimsta vis vėliau. Pirmojo vaiko atidėjimas sumažina einamojo laikotarpio SGR ir kartu sutrumpina laiką, per kurį galima susilaukti antro ar trečio vaiko. Dalis atidėtų gimimų vėliau „atsigriebia“, bet dalis jau nebeįvyksta. Būtent todėl low-fertility-trap literatūroje daug dėmesio skiriama vadinamajam tempo efektui. Vienas svarbiausių dabartinio kritimo mechanizmų – nebe antro ar trečio, o pirmojo vaiko susilaukimo atidėjimas. Vidutinis pirmojo vaiko susilaukimo amžius pakilo nuo 26,9 m. 2014 m. iki 28,7 m. 2024 m. Pirmagimių dalis mažėjo jau nuo 2018 m. Tuo pat metu 2011–2021 m. surašymų duomenyse augo niekada negimdžiusių moterų dalis ne tik tarp 30–34 ir 35–39 m., bet jau ir tarp 40–44 bei 45–49 m. moterų.
Keičiasi pati socialinė norma. Kai aplinkoje vienas vaikas, vėlyva tėvystė arba gyvenimas be vaikų tampa vis įprastesni, jaunesnės kartos savo lūkesčius formuoja pagal tai, ką mato aplink save. Pradiniame „low fertility trap“ modelyje tai vadinama idealios šeimos dydžio mechanizmu: mažos šeimos tampa norma, todėl ilgainiui mažėja ne tik realizuotas, bet ir norimas vaikų skaičius.

Šį neigiamą efektą dar sustiprina nepalankus dabartinis kontekstas:

Polikrizės ir nesaugumo komponentas – YPAČ aktualus Lietuvai. Viena žymiausių Lietuvos demografių Aušra Maslauskaitė gimstamumo kritimą sieja su „polikrize“ – COVID patirtimi, karu Ukrainoje, geopolitiniu nesaugumu ir kitomis grėsmėmis. Jos tyrimuose krizės siejamos su ilgalaikių įsipareigojimų – santuokos ir vaikų – atidėjimu. 1990-ųjų gimstamumo griūtis yra geras istorinis įrodymas, kodėl pavojinga visas problemas aiškinti „individualizmu“. 2026 m. analizuodama 1990-uosius Maslauskaitė pabrėžė, kad staigų santuokų ir gimimų kritimą reikia matyti radikalios ekonominės ir socialinės transformacijos kontekste – darbo, pajamų ir net socialinio statuso praradimas buvo didžiulis šokas. Pavyzdžiui, vien 1994 m. santuokų skaičius sumažėjo trečdaliu, palyginti su ankstesniais metais. 2020 m. suminis pirmųjų santuokų rodiklis krizės metu smuko iki 0,68, kai ankstesnį dešimtmetį paprastai buvo apie 0,8–0,9. Dabartiniame kontekste egzistuoja bendra suirutės nuojauta, kuri neprisideda prie stabilumo ir optimistinio požiūrio į ateitį. Labai padaugėję nerimo sutrikimų, panikos atakų. Estijoje labai dėl karinių konfliktų nerimaujančių jaunų žmonių dalis padvigubėjo nuo maždaug 1/3 prieš karą iki 2/3 2024–2025 m. (Gortfelder, 2026). Nacionalinė apklausa Suomijoje (Golovina ir kt. 2025 m. tyrimas) aptiko prieštaringas išvadas: moterys dažniau mažino vaisingumo preferencijas dėl karo, vyrai – priešingai, kai kur dažniau jas didino. Tad yra ir lyčių skirtumų.

Lietuvai aktualus Lenkijos pavyzdys. Nepaisant didelių išmokų ir agresyvios pronatalistinės kampanijos, abortų draudimų, Lenkijos SGR krito nuo 1,45 SGR 2017 iki ~1,10 SGR 2024 (lygiai tiek buvo ir Lietuvoje tais metais). 2026 m. Lenkijos statistikos kongrese pristatyta, kad apie 80 % kritimo – elgsenos pokyčiai, 20 % – demografinė struktūra. Didžiausias kritimas: 25–34 m. moterų ir pirmųjų gimimų grupėje. Tyrėjų interpretacija: pandemija + karas Ukrainoje = „dvigubas šokas“, jo sukeltas didesnis neapibrėžtumas ir pirmo vaiko atidėjimas (Tymicki, 2026).

Dėl karo poveikio ir kitų veiksnių auganti infliacija ir ekonominis nesaugumas taip pat stipriai veikia sprendimo turėti vaikų laiką. Keli nauji tyrimai:

Deimantas & Maslauskaitė (2024): reprezentatyvus 1 000 Lietuvos gyventojų, gimusių 1985–1989 m., tyrimas parodė, kad blogėjantis finansinis saugumas buvo susijęs su vaiko planų atidėjimu; blogėjantis pasitenkinimas gyvenimu buvo susijęs ne tik su atidėjimu, bet su vaisingumo planų sumažinimu; partnerį turintys respondentai kai kuriais atvejais dažniau atidėjo turėtus vaikų planus.
Aktualus estų tyrimas – Mark Gortfelder (2026). Estijoje gimstamumas krito visose amžiaus grupėse (nuo 1,61 2021 m. iki 1,18 SGR 2024 m.), todėl autoriai sako, kad jo negalima paaiškinti vien tuo, jog jaunos moterys gimdo vėliau. Autoriai nerado įrodymo, kad būtent karo baimė būtų pagrindinė Estijos gimstamumo griūties priežastis. Jų pagrindinė hipotezė – infliacija ir finansinis nesaugumas. Nuo 2021 m. Estijos vartotojų kainų indeksas pakilo apie 42 %. Estijos nuo ankstesnio atlyginimo priklausanti tėvystės išmokų sistema didelės infliacijos metu gali paradoksaliai skatinti atidėti vaiką, kol nominalus atlyginimas pasivys kainas ir būsima išmoka taps didesnė.
Lenkų tyrimas Kurowska, Matysiak & Grabowska (2026): stabilus ir gerai apmokamas darbas bei galimybė įsigyti nuosavą būstą buvo tarp svarbiausių faktorių visoms grupėms.
Comolli & Albertini (2025) tyrimas apėmė 30 Europos valstybių 2004–2023 m., naudoti European Social Survey duomenys. Darbo nestabilumas siejosi su mažesne tikimybe susilaukti vaiko; tiek vyrams, tiek moterims.

Būsto prieinamumą verta išskirti atskirai. Būstas iš periferinės temos tampa vienu pagrindinių naujosios demografijos paaiškinimų. Lietuvoje stiprių tyrimų nėra, bet kitų šalių tyrimai gerai pagrindžia problemą:

Van Wijk & Feijten (2025) panaudojo visos Nyderlandų populiacijos registro duomenis 2012–2023 m. Rezultatai: būstų kainų lygiui pakilus 100 000 Eur, pastojimo tikimybė apie 3,1 % mažesnė; būstą turinčios moterys 80 % dažniau linkusios susilaukti vaiko nei nuomininkės; efektas ypač stiprus pirmajam vaikui.
Brian Buh (2026) analizavo JK longitudinius duomenis 1992–2021 m.: tarp būsto savininkų didesnės hipotekos / būsto išlaidos buvo teigiamai susijusios su pirmo, antro ir trečio vaiko gimimu, o tarp nuomininkų aiškaus ryšio nebuvo.

Būsto kainų augimas vienu metu sukuria demografinius laimėtojus ir pralaimėtojus. Labiau konservatyviose visuomenėse, tokiose kaip Lietuva, būsto įperkamumo krizė gali suveikti trimis žingsniais: nėra būsto –> atidedama stabili partnerystė ar santuoka –> atidedamas pirmas vaikas.

Taigi, Lietuvos kultūrinis konservatyvumas net gali mažinti gimstamumą. Maslauskaitė pabrėžia, kad Lietuvoje, priešingai nei daugelyje Vakarų ir Šiaurės Europos šalių, santuoka vis dar labai glaudžiai susieta su vaikų susilaukimu. Be to, nesantuokinių gimimų dalis Lietuvoje jau daugiau kaip 20 metų iš esmės stabili, apie ketvirtadalį. Taigi, paradoksas: jei visuomenė mano, kad pirmiausia reikia būsto, tada vestuvių, ir tik tada vaiko, kiekvienas užstrigęs ankstesnis etapas atideda gimimą.

Didelė susijusių veiksnių grupė: išaugę „geros tėvystės“ standartai vs paslaugų šeimai prieinamumas, pagalba buityje ir emocinis pasirengimas mokėti „tėvystės kainą“. A.Maslauskaitė kelia hipotezę, kad žmonės vertina ne vien realias pajamas, bet ir tai, kiek, jų manymu, privalo kainuoti „gerai užauginti vaiką“. Tėvai nori vaikams užtikrinti gerą ateitį, t.y. rūpinasi ne tik tuo, ar pavyks vaikus išmaitinti, bet ir jų ugdymu, lavinimu, vežiojimu į būrelius, gerų mokyklų paieškomis ir panašiai. Jei tėvai nepasitiki valstybine mokykla ir jau iš anksto skaičiuoja privatų darželį, privačią mokyklą, būrelius ir kitas investicijas, subjektyvi vieno vaiko kaina išauga ir tai gali mažinti planuojamą vaikų skaičių.

Laikai, kai vaiką „augino visas kaimas“ baigėsi. Kai kuriais tyrimais remiantis (pvz. Dotti Sani ir Treas, 2016; Berghammer & Milkie, 2025), vaiko priežiūros krūvis išaugęs dvigubai. Čia kylantys klausimai – kiek šeimoms prieinamos šeimos paslaugos (lopšeliai, mokyklos, vaikų užimtumas), ypač atsižvelgiant ir į tai, kad skyrybų skaičius yra gana aukštas ir daug vaikų augina išsiskyrusios moterys.

Jūratės Charenkovos 2025 m. antropologinis tyrimas: jaunų žmonių sprendimą gali veikti ne tik tai, kiek vaikas kainuoja, bet ir kokį tėvystės gyvenimą jie mato aplink save. Jei matomas modelis yra pervargimas, santykių konfliktai ir nuolatinis ekonominis spaudimas, tai tampa kultūriniu signalu apie tėvystės kainą. 2026 m. Lietuvoje paskelbtos „Hubel“ apklausos rezultatai: 40 % respondentų teigė neplanuojantys vaikų; dar 14 % buvo neapsisprendę; tik maždaug ketvirtadalis planavo pradėti arba didinti šeimą. Tarp dažniausiai minimų kliūčių buvo emocinis nepasirengimas.

Maslauskaitės tyrime pandemijos metu vaikų planus atidėjo tik 13,8 % respondentų, kai priežiūros krūvis nepasikeitė, bet 33,3 %, kai jis padidėjo pačiam respondentui. Lenkų tyrimas Kurowska et al. (2026): prieinama vaikų priežiūra ir didesnis vyrų dalyvavimas buityje reikšmingai didino moterų, ypač jau turinčių vaiką, ketinimus. Taigi, „antroji pamaina“ namuose nėra vien feministinis argumentas – ji susijusi su reprodukciniais sprendimais. Maslauskaitės siūlomas šeimos modelis – „du dirba, du rūpinasi“. Modernioje ekonomikoje sunku grįžti prie modelio, kai vyras uždirba, o moteris ilgai lieka namuose. Veiksmingesnė šeimos politika turi leisti abiem partneriams dirbti ir abiem realiai dalytis vaikų bei namų priežiūra.

Motinystės bausmė. Tarptautiniai „child penalty“ tyrimai rodo, kad po pirmojo vaiko moterų darbo pajamos daugelyje Europos šalių ilgainiui sumažėja 20–30 % ar daugiau, kai vyrų pajamos beveik nekinta; būtent šis lyčių skirtumas po vaikų gimimo paaiškina didelę dalį bendro vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkio. Moterys sprendimą dėl antro ar trečio vaiko priima jau žinodamos, kokią realią kainą sumokėjo po pirmojo – lėtesnį atlyginimo augimą, prastesnes karjeros galimybes, ilgesnį pasitraukimą iš darbo rinkos ir didesnę neapmokamos priežiūros naštą.

Pabaigai, žemesnio išsilavinimo ir„partnerystės rinkos“ problema. Jeigu emancipuota, universitetą baigusi moteris būtų pagrindinė demografinė problema, turėtume matyti mažiausią gimstamumą būtent toje grupėje. Tačiau yra atvirkščiai. Žemesnio išsilavinimo moterys dažniau nei anksčiau lieka bevaikės, rečiau sukuria stabilias partnerystes ir turi mažiau vaikų nei jų motinos, tuo metu universitetinį išsilavinimą turinčių moterų gimstamumas tarp kartų pasikeitė palyginti mažai. Kalbant apie vyrus, Maslauskaitės analizuojami vyrų surašymo duomenys rodo milžinišką socialinį gradientą. Tarp 1960–1984 m. gimusių vyrų, turinčių žemiausią išsilavinimą, tik 50 % buvo vedę. Aukštasis išsilavinimas vyrams tebėra labai stipri „valiuta santuokinėje rinkoje“. Ir tai paaiškina, kodėl vien išmoka jau susiformavusiai šeimai gali būti per vėlyva intervencija.

Ar valstybė apskritai gali paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų? Ar finansinės paskatos veikia?

Finansinės paskatos gali padidinti gimstamumą, bet poveikis yra mažas, trumpalaikis, socialiai selektyvus, ir didelė dalis jo yra planuotų gimimų paankstinimas:

Aušra Maslauskaitė naudoja 2008 m. Lietuvos vaiko priežiūros atostogų reformą kaip perspėjantį pavyzdį. Atostogos buvo dosniai apmokamos ir pailgintos, po to gimstamumas keletą metų kilo. Politiniame naratyve šie du reiškiniai buvo susieti priežastiniu ryšiu. Tačiau svarbus demografinis fonas: prie reprodukcinio laikotarpio pabaigos tuo metu artėjo maždaug 1970 m. gimusių moterų karta, kuri anksčiau buvo nukėlusi dalį vaikų į vėlesnį amžių. Vadinasi, daug jų būtų gimę ir be reformos. Lietuvos SGR kilo nuo 1,45 2008 m. iki 1,63 2015–2016 m., bet vėliau, nepaisant išlikusios gana dosnios šeimos paramos sistemos, pradėjo mažėti.
Poot (2026) daro panašią išvadą: vienkartiniai „baby bonus“ turi ribotą ilgalaikį poveikį, o mokesčių paskatos dažniau keičia gimimo laiką, o ne moters galutinį vaikų skaičių.
EBPO (2024) tyrimas apibendrino, kad piniginės išmokos statistiškai siejasi su didesniu gimstamumu, tačiau ryšys silpnesnis nei su apmokamomis vaiko priežiūros atostogomis ir investicijomis į vaikų priežiūrą.
Bergsvick et al (2021). 35 priežastinių tyrimų sisteminė apžvalga parodė, kad šeimos politika gali didinti gimstamumą, tačiau priemonės veikia nevienodai: piniginės išmokos dažniausiai sukelia laikiną gimimų padidėjimą, o vaikų priežiūros plėtra ir didesnės tėvystės atostogos dažniau turi ilgalaikį poveikį galutiniam vaikų skaičiui.
Ispanijos universali išmoka buvo susijusi su maždaug 3 % SGR padidėjimu; ją panaikinus 2010 m., SGR sumažėjo apie 6 %. Tai rodo, kad pinigai gali veikti, bet taip pat parodo politikos nestabilumo problemą: dalis reakcijos yra gimimų laiko perkėlimas pagal tai, kada išmoka galioja (González & Trommlerová, 2023).
Vengrija skyrė daugiau kaip 3 % BVP įvairiai paramai šeimoms, įskaitant mokesčių lengvatas, būsto subsidijas, paskolas, atostogas ir vaikų priežiūros plėtrą. SGR nuo dugno – apie 1,25 2010–2011 m. – pakilo iki ~1,6 SGR 2021 m. Po to tedencija apsivertė, ir 2024 SGR jau buvo 1,38. OECD vertina, kad politikos paketas prie šio kilimo greičiausiai prisidėjo. Tačiau net itin intensyvi pronatalistinė politika negrąžino Vengrijos prie 2,1. Tiesioginė piniginė parama didino trečio vaiko tikimybę daugiausia tarp žemesnio išsilavinimo šeimų, o mokesčių lengvatos – tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų. Šeimos mokesčių lengvatos turėjo išmatuojamą teigiamą poveikį, tačiau priežastiniuose tyrimuose jis buvo gana kuklus – viename vertinime didelė mokesčių lengvatos plėtra galutinį gimstamumą padidino apie 2,4 % (Szabó, 2023).
Prancūzijos modeliavimas duoda tą pačią žinutę: jei finansinėmis priemonėmis vaiko „kaina“ šeimai būtų sumažinta net 25 %, gimstamumas padidėtų maždaug 5 % (Laroque & Salanié, 2005).
Lenkijoje 2016 m. įvestos „Family 500+“ išmokos 2024 m. priežastinėje analizėje buvo susijusios su +1,5 procentinio punkto metine gimimo tikimybe, tačiau 31–40 m. moterų grupėje poveikis buvo +0,7–1,8 p. p., o 21–30 m. grupėje gimstamumas net sumažėjo 2,2–2,6 p. p. Autoriaus išvada – rezultatai mišrūs ir labai priklausomi nuo socialinės grupės. Be to, jie buvo trumpalaikiai. SGR nuo 1,29 (2015) pakilo iki 1,45 (2017), bet po to krito ir 2024 jau buvo 1,1 vaiko moteriai.

Poot (2026) apibendrina: finansinės priemonės turi ribotą ilgalaikį efektą ir dažniau veikia gimimų laiką nei galutinį vaikų skaičių, o veiksmingiausi paketai mažina tėvystės kainą per apmokamas atostogas, prieinamą vaikų priežiūrą, darbo vietos lankstumą ir būstą. Trumpai tariant: viena izoliuota priemonė tikrai nesuveiks, reikalingas kompleksinis požiūris, ir tai esant palankiam kontekstui.

Ką po savo nesėkmės suprato Lenkija?

Lenkijos valstybė faktiškai jau pripažino, kad 500+/800+ nėra veiksminga gimstamumo politika. 2026 m. Lenkijos Seimo Socialinės politikos ir šeimos komitete viceministrė Aleksandra Gajewska aiškiai pasakė, kad 800+ programa padėjo mažinti vaikų skurdą, tačiau „nesimaterializavo į demografinės situacijos pagerėjimą“.
Norint mažinti gimimų kritimą reikia plėsti priežiūros iki 3 metų sistemą, nes tai yra viena dažniausiai minimų kliūčių vaikams susilaukti. Atsirado „Aktywny Rodzic“ – parama susieta su grįžimu į darbą ir vaiko priežiūra. Lenkija dabar daugiau dėmesio skiria ne tam, kad mama kuo ilgiau būtų namuose, o tam, kad vaiko priežiūra būtų suderinama su darbu.
2024–2025 m. Lenkijos šeimos ministerijos užsakymu atliktas didelis kokybinis tyrimas „Būti ar nebūti tėvais?“ (2026), kuris analizuoja ne vien pajamas, o socialinius, ekonominius ir kultūrinius barjerus tėvystei:
Bevaikėms moterims viena didžiausių baimių yra finansinio ir profesinio stabilumo stoka: laikinos darbo sutartys, abejonės dėl darbo ateities ir ypač nuosavo būsto neturėjimas. Raportas būsto stabilumą tiesiogiai vadina vienu pagrindinių šeimos kūrimo sprendimo elementų.
Partnerio kokybė yra labai svarbi. Dauguma moterų, nepriklausomai nuo amžiaus ir gyvenamosios vietos, tikisi ne vyro, kuris „padės“, o lygiaverčio antrojo tėvo. Ypač tai būdinga jaunoms bevaikėms moterims didmiesčiuose. Jos nenori modelio, kuriame vyras išlaiko šeimą, o jos vienos neša didžiąją priežiūros naštą. Šiuolaikinėje visuomenėje gimstamumo politika yra iš dalies ir vyrų elgesio politika.
Yra labai stipri „motinystės kainos“ baimė. Moterys bijo ne tik prarasti pajamas. Jos bijo būti profesiškai nustumtos į šalį: praleisti paaukštinimus, grįžus rasti prastesnę poziciją, būti laikomos mažiau patikimomis darbuotojomis. Tyrimo dalyvės pasakoja apie sutarčių nepratęsimą, stresą pranešant darbdaviui apie nėštumą ir klausimą, ar po dvejų metų jos dar turės į ką grįžti.
Vaikas suvokiamas kaip potencialus laisvės ir tapatybės praradimas. Tyrime kartojasi baimė, kad atsiradus vaikui neliks laiko sau, kelionėms, draugams, pomėgiams ar profesiniam tobulėjimui. Moterims papildomai būdinga baimė, kad jų tapatybė bus redukuota iki „motinos“. Socialinių tinklų „idealios motinos“ vaizdinys šią kartelę dar kelia: reikia būti ir tobula mama, ir produktyvia darbuotoja, ir gerai atrodyti, ir neprarasti savęs.
Vaikas vis dažniau tampa „projektu, kuriam turi būti tinkamos sąlygos“.
Abortų teisės sugriežtinimas išaugo kaip kaip gimdymo baimę didinantis veiksnys. Moterys baiminasi pagimdyti sunkiai sergantį vaiką arba pačios atsidurti pavojingoje situacijoje. Raportas tiesiogiai rašo, kad abortų teisės sugriežtinimas pagilino šias baimes.
Nėštumas, gimdymas ir pogimdyminis laikotarpis taip pat yra reali kliūtis. Neigiama ankstesnio gimdymo ar sveikatos sistemos patirtis gali mažinti norą turėti dar vieną vaiką. Vadinasi, kokybiška akušerinė ir reprodukcinė sveikatos priežiūra pati yra demografinė politika.
Sprendimą dėl antro vaiko formuoja patirtis auginant pirmąjį. Trūkstama vaikų sveikatos priežiūra, specialistai, childcare vietos ar sunkus gimdymas tampa kliūtimi sprendžiant dėl kito vaiko.
Tėčių įsitraukimas praktikoje vis dar atsilieka. Vyrai jau dažnai save įsivaizduoja kaip aktyvius, emociškai dalyvaujančius tėvus. Tačiau realiai moterys vis dar pasiima praktiškai visas motinystė atostogas. Tyrime nė viena apklausta moteris nebuvo pasidalijusi motinystės atostogomis su tėvu, o tik nedaugelio partneriai naudojosi parental leave.
Jauni žmonės retai sako „nenorime šeimos“. Daug dažniau jie kalba apie baimę, darbo neapibrėžtumą, būsto kainą ir stabilumo stoką. Todėl valstybės tikslas nėra aiškinti žmonėms, kaip gyventi, bet šalinti barjerus, trukdančius pasirinkti tėvystę. Tai yra gana ryškus posūkis nuo ankstesnės 500+/800+ pronatalistinės logikos.

Prancūzija parodo viršutinę ribą to, ką gali padaryti socialinė politika: labai gera sistema gali palaikyti gimstamumą santykinai aukščiau, bet nebūtinai sustabdo ilgalaikį kritimą.

Prancūziją ilgą laiką buvo pagrindo laikyti santykine šeimos politikos sėkmės istorija. Šalis šeimoms skiria apie 3–3,5 % BVP ir yra tarp dosniausių EBPO. Sistema remiasi kompleksišku paketu: šeimos išmokomis ir mokesčių lengvatomis, apmokamomis atostogomis, subsidijuojama vaikų priežiūra ir praktiškai visuotine ikimokykline sistema nuo 3 metų, o iki 3 metų – subsidijuojama priežiūra. EBPO būtent Prancūziją kartu su Šiaurės šalimis išskiria kaip šalį, sukūrusią vientisą paramos šeimai grandinę. Kai EBPO šalyse gimstamumas mažėjo, Prancūzijoje jis nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio kilo ir apie 2010 m. pasiekė maždaug 2,0–2,02 vaiko moteriai. Dar 2022 m. Prancūzijos rodiklis buvo 1,79, kai EBPO vidurkis – 1,51. Kas, tikėtina, suveikė?

1. Kompleksinis „paketas“. INED 18 EBPO šalių analizė (Thévenon & Luci, 2012) nustatė teigiamą ryšį tarp gimstamumo ir visų pagrindinių šeimos politikos dalių, tačiau didesnį potencialų poveikį turėjo nuolatinės išmokos vaikui ir vaikų iki 3 metų priežiūros prieinamumas, o ne vien išmokos aplink patį gimimą. Platesnis Prancūzijos sistemos vertinimas parodė, kad visas paramos paketas – šeimos išmokos, parama gausioms šeimoms ir būsto parama – galėjo didinti gimstamumą maždaug 0,2 vaiko moteriai Ekert-Jaffé, 1986)

2. Nemokamas ar subsidijuojamas ankstyvasis ugdymas, école maternelle ir priežiūros infrastruktūra leidžia moteriai derinti šeimą su ilgalaike karjera.

3. Prancūzų šeima valstybės paramą gauna įvairiais vaiko gyvenimo etapais, todėl mažėja ne tik gimdymo, bet ir vaiko auginimo ekonominis neapibrėžtumas.

Dosni politika nesustabdė naujausio gimstamumo kritimo. Prancūzijos SGR sumažėjo nuo maždaug 2,02 2010 m. iki 1,56 2025 m. 2005–2024 m. moterų iki 30 metų norimas vaikų skaičius sumažėjo nuo maždaug 2,5 iki 1,9. Vidutinis laikomas idealiu šeimos dydis per 25 metus sumažėjo nuo 2,7 iki 2,3 vaiko. Prancūzijos INED tyrėjai dabartinį kritimą sieja ir su pasikeitusiu savirealizacijos suvokimu, ir nerimu dėl ateities (Bouchet-Valat & Toulemon, 2025).

Izraelio pavyzdys – pinigai mažiau svarbūs nei kultūra. Kas Izraelyje, tikėtina, SUVEIKĖ?

EBPO skaičiavimu, Izraelio socialinės apsaugos išlaidos kategorijai „šeima ir vaikai“ 2024 m. buvo 1,1% BVP. Tai nėra tiesiogiai identiškas rodiklis Prancūzijos ~3,5 %, todėl tiesiogiai lyginti reikia atsargiai, tačiau jis rodo, kad Izraelio aukštas gimstamumas tikrai nėra paaiškinamas išmokomis. Izraelis turi ir nemažai šeimai nepalankių problemų: EBPO kritikuoja brangią ir nepakankamai prieinamą priežiūrą iki 3 metų, nesuderintas mokyklų ir darbo atostogas ir tėvystės atostogų sistemą. Taigi, Izraelio anomalijos negalima paaiškinti gera šeimos politika.
Taub Center (Weinreb et al., 2018). išskirtinį Izraelio gimstamumą tiesiogiai sieja su pronatalistinėmis normomis, kurios kerta religingumo ir išsilavinimo ribas. Izraelio išskirtinumas nėra vien tai, kad kai kurios šeimos turi po 6–7 vaikus. Daug daugiau žmonių apskritai pereina į tėvystę – bevaikių tik apie 6 proc.
Vaisingumo gydymas – Izraelio viešoji sveikatos sistema finansuoja IVF moterims iki 45 metų iki antro vaiko, taip pat vienišoms moterims.

Bet ir Izraelio modelis pradeda trūkinėti. 2018–2022 m. žydžių gimstamumas sumažėjo nuo 3,17 iki 3,03, musulmonių – nuo 3,20 iki 2,91, krikščionių – nuo 2,06 iki 1,68. Ir naujausias Taub Center 2025 m. vertinimu, pagal dabartinį jaunų moterų elgesį nereligingų moterų baigtinis gimstamumas iki 2030-ųjų pabaigos gali priartėti prie 1,7, religingų – apie 2,3. Kitaip tariant, net Izraelis nėra apsaugotas nuo pasaulinės tendencijos.

Izraelio pamoka: kultūra ir socialinė norma yra realus demografinis veiksnys. Visgi pronatalistinė norma Izraelyje susiformavo per religiją, istoriją, nacionalinę tapatybę, šeimos kultūrą ir per dešimtmečius valstybės institucijų. Lenkijos pavyzdys parodė, kad bandymai tai tiesiogiai perkelti nebūtinai pasiteisina.

Kokios išvados Lietuvai?

Pirma, neverta tikėtis greito rezultato – nebegrįšime į 2,1 vaiko moteriai kartų kaitos lygį. Stebuklingo recepto nėra. Realus tikslas yra stabdyti blogėjimą ir kompleksinėmis priemonėmis sumažinti kliūtis žmonėms realizuoti jau esamus šeimos planus.

Antra, reikia mažinti visą tėvystės riziką, o ne (vien) „pirkti“ vieną konkretų gimimą, ir kartu kurti visuomenę, kurioje tėvystė nėra suvokiama kaip ekonominės gerovės, karjeros, partnerystės kokybės ar savirealizacijos atsisakymas. Prancūzijos pamoka: valstybė gali gana daug padaryti mažindama vaikų auginimo kainą ir motinystės karjeros kainą per paslaugas šeimai. Šeimos politika pirmiausia yra infrastruktūra: darželiai ir kitos vaiko priežiūros paslaugos, švietimas, darbo ir šeimos derinimas, vaiko priežiūros atostogų sistema, lygesnis priežiūros pasidalijimas bei būsto prieinamumas.

Vaiko priežiūros krūvis nėra „minkštas“ kultūrinis klausimas – jo poveikis matomas reprodukciniuose planuose. EBPO tarptautinėje analizėje būtent išlaidos ankstyvajam ugdymui ir priežiūrai bei apmokamoms atostogoms su gimstamumu susijusios stipriau nei piniginės išmokos.
Ypač įdomi A.Maslauskaitės mintis apie švietimą: šeimai reikia jausti, kad vaiko ateities galimybės nepriklausys nuo to, ar tėvai gali nupirkti kokybišką švietimą rinkoje. Taigi, ir pasitikėjimas valstybe gali būti demografinės politikos dalis. Maslauskaitė tarp gimstamumui reikšmingų veiksnių tiesiogiai įvardija pasitikėjimą valstybe, valdžia, viešųjų paslaugų kokybę ir prieinamumą.
Konservatyvioje visuomenėje, kur veikia seka butas –> santuoka –> pirmas vaikas –> didesnis butas –> antras vaikas, būsto prieinamumas yra svarbus veiksnys. Būsto problemą laikyčiau viena iš svarbiausių prieš pirmą vaiką.
Vaisingumo sveikata turėtų tapti demografinės politikos dalimi. Jei pirmieji vaikai atidedami, didėja dalis žmonių, kurie vaikų jau nori, bet susiduria su biologine kliūtimi. Izraelis čia yra labai įdomus modelis: itin platus IVF finansavimas iki antro vaiko yra viena jo pronatalistinės sistemos dalių.

Galiausiai, svarbu neužsiciklinti vien ties gimstamumu. Per pastaruosius maždaug 35 metus gimstamumas paaiškino apie trečdalį Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo; didesnė dalis buvo susijusi su intensyvia emigracija. Nuo maždaug 2018 m. gyventojų skaičių stabilizavo ar net augino migracija.

Čia noriu pakalbėti apie Lietuvą ateityje

Net jei gimstamumo politika būtų labai sėkminga, demografinio senėjimo problemos ji artimiausius 20 metų neišspręs.

Pagal naują pagrindinę Valstybinės duomenų agentūros prognozę, net jei SGR atsigautų nuo dabartinių 1,04 iki maždaug 1,45, iki 2050 m. Lietuvos gyventojų struktūra vis tiek keistųsi iš esmės:

darbingo amžiaus žmonių būtų 17 proc. mažiau,
reproduktyvaus amžiaus moterų – 22,5 proc. mažiau,
vaikų – apie 24 proc. mažiau,
o 65 metų ir vyresnių žmonių – 34 proc. daugiau; jų dalis išaugtų nuo 21 iki 30 proc.

Ir tai yra gana optimistinis scenarijus.

Šaltinis: https://vda.lrv.lt/lt/naujienos/valstybes-duomenu-agenturoje-pristatytos-gyventoju-skaiciaus-prognozes-lietuvoje-5Pe/

Todėl Lietuvos demografinė strategija turi turėti dvi lygiagrečias kryptis: didinti galimybę žmonėms realizuoti norimą vaikų skaičių IR adaptuotis prie mažesnės bei senesnės visuomenės.

2050 mes gyvensime kitokioje Lietuvoje, ir tam reikia ruoštis. Tai apima:

Produktyvumą ir technologijas. Ekonomika, besiremianti pažangiomis technologijomis, yra mažiau priklausoma nuo darbuotojų skaičiaus. Lietuvos ateities klausimas iš esmės yra produktyvumo klausimas: mažiau žmonių turi sukurti daugiau vertės. Todėl demografijos politika turi būti kartu DI, automatizacijos, robotizacijos, R&D, STEM, kapitalo rinkų ir aukštos pridėtinės vertės ekonomikos politika. Gynyboje, kaip ir ekonomikoje, atsakas yra didesnis vieno žmogaus pajėgumas. Lietuvai tai reiškia aukštųjų technologijų kariuomenę – dronus, autonomines sistemas, DI, kibernetinę gynybą ir t.t., kartu išlaikant pakankamą žmonių ir rezervo masę.
Demografija dar labiau sustiprins konkurenciją dėl aukštos kvalifikacijos žmonių. Tas pats inžinierius reikalingas ir lazerių įmonei, ir gynybos pramonei, ir kariuomenei. Mažėjant žmonių skaičiui, būtent žmogiškasis kapitalas tampa pagrindiniu ištekliumi. Tai reiškia ir dėmesį ilgesniam sveikam darbingumui ir kiekvieno – taip pat ir vyresnio – darbuotojo įgalinimą.
Pensijų ir viešųjų finansų problema bus gerokai didesnė. Europos Komisija skaičiuoja, kad vien su senėjimu susijusios grynosios valstybės išlaidos iki 2050 m. padidės beveik 2 procentiniais punktais BVP. Kadangi Lietuvos senjorų skurdas jau dabar aukštas, politiškai bus sunku problemą spręsti mažinant pensijas; tai reiškia didesnę mokesčių, produktyvumo ir viešųjų išlaidų efektyvumo reikšmę.
Socialinė problema bus ne tik pensijos, bet ir kas fiziškai prižiūrės senstančią visuomenę, kai 65+ žmonių iki 2050 m. padaugės trečdaliu. Tai reiškia milžinišką slaugytojų ir socialinių darbuotojų poreikį bei „sumuštinio kartos“ problemą – darbingo amžiaus žmonės vienu metu rūpinsis vaikais ir senstančiais tėvais. Jei priežiūra liks šeimų atsakomybe, ji savaime gali mažinti darbo jėgos pasiūlą ir apsunkinti apsisprendimą turėti daugiau vaikų.
Todėl gyventojų skaičiaus stabilizavimui svarbu nepamiršti valdomos migracijos. 2025 m. VDA nacionalinė prognozė yra gerokai optimistiškesnė už ankstesnes JT prognozes: pagal labiausiai tikėtiną scenarijų 2050 m. Lietuvoje būtų 2,680 mln. gyventojų – tik 7,3 % mažiau nei 2025 m. Ankstesnėje JT projekcijoje 2050 m. buvo prognozuojama vos 2,2 mln. Didelę skirtumo dalį lemia skirtingos migracijos prielaidos. Vadinasi, augs klausimo „kas mes esame kaip visuomenė?“ – tapatybės ir integracijos – svarba.

Kitaip tariant, nuo „kiek mūsų bus?“ vis labiau teks pereiti prie klausimų: Kokie būsime? Kokia bus mūsų gyvenimo kokybė? Koks mūsų požiūris į vyresnius žmones? Kaip kurti valstybę, kuri išlieka turtinga, saugi ir socialiai tvari net turėdama mažiau žmonių?

Tokios išvados jau buvo prieita diskutuojant kartu su demografais analogiškose „Lietuva 2050“ diskusijose.

Pagrindiniai šaltiniai:

Begall, K. & Hiekel, N. (2025). “Examining the Gender Equality–Fertility Paradox in Three Nordic Countries.” Population and Development Review. DOI: 10.1111/padr.12721.

Berghammer, C., & Milkie, M. A. (2025). Trends in Time with Children in European Countries: Intensification and Gender Convergence. In The Sociology of Families, pp. 53–71. Edward Elgar Publishing. DOI: 10.4337/9781035319251.00013

Bergsvik, J., Fauske, A. & Hart, R. K. (2021). Can Policies Stall the Fertility Fall? A Systematic Review of the (Quasi-) Experimental Literature. Population and Development Review, 47(4), 913–964.

Bokun, A. (2024) Cash transfers and fertility: Evidence from Poland’s Family 500+ Policy”, Demographic Research, 51(28.

Bouchet-Valat, M., & Toulemon, L. (2025). People in France Want Fewer Children [Les Français·es veulent moins d’enfants]. Population & Societies, No. 635, July–August 2025. INED. DOI: 10.3917/popsoc.635.0001.

Ekert-Jaffé, O. (1986). Effets et limites des aides financières aux familles: une expérience et un modèle. Population, 41(2), 327–348.

European Commission, Directorate-General for Economic and Financial Affairs & Economic Policy Committee (2024). 2024 Ageing Report: Economic and Budgetary Projections for the EU Member States (2022–2070). European Economy Institutional Paper 279. Luxembourg: Publications Office of the European Union.

Sergiusz Herman (2026) – “The impact of tightening the abortion law in 2020 on fertility in Poland”, Ruch Prawniczy, Ekonomiczny i Socjologiczny, 88(1), p. 241–261

González, L., & Trommlerová, S. K. (2023). Cash Transfers and Fertility: How the Introduction and Cancellation of a Child Benefit Affected Births and Abortions. Journal of Human Resources, 58(3), 783–818. DOI: 10.3368/jhr.59.1.0220-10725R2

Gortfelder, M. (2026). “In the Shadow of War: Fertility Crash in Estonia 2021–2025.” European Population Conference 2026.

Gortfelder, M., Puur, A. & Klesment, M. (2025). “Division of Labour, Fertility Intentions, and Childbearing in Estonia.” Comparative Population Studies.

Kurowska, A., Matysiak, A. & Grabowska, M. (2026). “Beyond Usual Suspects: Revisiting Barriers to Childbearing Decisions in a Low Fertility Setting.” Population and Development Review, 52(1), 94–134.
DOI: 10.1111/padr.70046.

Laroque, G., & Salanié, B. (2005). Does Fertility Respond to Financial Incentives? CEPR Discussion Paper No. 5007. Centre for Economic Policy Research.

Lenkijos šeimos, darbo ir socialinės politikos ministerija (2026 birželis). „Būti ar nebūti tėvais? Moterys ir vyrai apie savo sprendimus, patirtis ir baimes“ (Być czy nie być rodzicem? Kobiety i mężczyźni o swoich decyzjach, doświadczeniu i obawach).

Lindström, O., Guetto, R., & Vignoli, D. (2026). Value Change and the New Wave of Fertility Postponement in Western Europe. Population and Development Review. DOI: 10.1111/padr.70087. First published 18 August 2026.

Lutz, W., Skirbekk, V., & Testa, M. R. (2006). The Low-Fertility Trap Hypothesis: Forces that May Lead to Further Postponement and Fewer Births in Europe. Vienna Yearbook of Population Research, 2006, 167–192.

OECD (2024). Society at a Glance 2024: OECD Social Indicators. OECD Publishing, Paris.
Ypač svarbus 1 skyrius: “Fertility trends across the OECD: Underlying drivers and the role for policy.”
DOI: 10.1787/918d8db3-en.

OECD (2025). OECD Economic Surveys: Lithuania 2025. OECD Publishing, Paris.

Poot, J. (2026). “The Economics of Negative Population Growth: Global to Local Perspectives.” New Zealand Economic Papers. DOI: 10.1080/00779954.2026.2665600.

Szabó, Bence. (2023). Tax Incentives and Completed Fertility. SSRN Working Paper. DOI: 10.2139/ssrn.4624859.

Thévenon, O., & Luci, A. (2012). The Impact of Family Policy Package on Fertility Trends in Developed Countries. INED Working Paper / Documents de travail No. 174. Paris: Institut national d’études démographiques (INED).

Tymicki, K. (2026). War Next Door, Births at Home: Decomposing the 2017–2024 Fertility Decline in Poland, Lithuania, Latvia, and Estonia. 6th Congress of Polish Statistics, Warsaw, 1–2 July 2026.

UNFPA (2025). The Real Fertility Crisis: The Pursuit of Reproductive Agency in a Changing World. State of World Population 2025. United Nations Population Fund.

UNFPA (2026). Lives, Choices and Futures: What Young Adults Want and What Shapes Their Decisions about Parenthood and Relationships. Findings from the Demographic Futures Survey 2026. United Nations Population Fund.

Weinreb, A., Chernichovsky, D. & Brill, A. (2018). Israel’s Exceptional Fertility. Taub Center for Social Policy Studies in Israel.

Zawistowska A. (2024) – “Abortion attitudes among youth before and after abortion ban in Poland”, Contraception, 136, 110464.

Lietuvai skirti akademiniai tyrimai:

Deimantas, V. J. & Maslauskaitė, A. (2024). “Fertility Intentions of Millennials Amidst the COVID-19 Pandemic.” Filosofija. Sociologija, 35(4), 410–422. DOI: 10.6001/fil-soc.2024.35.4.3.

Černiauskas, N. (2023). “The Short Run Effects of Childbirth on Parents’ Earnings in the Baltics.” Baltic Journal of Economics, 23(1), 45–63. DOI: 10.1080/1406099X.2023.2187946.

Maslauskaitė, A. – įvairūs Lietuvos šeimos ir demografinės raidos kohortiniai tyrimai bei Lietuvos socialinių mokslų centro / VDU publikacijos.

Valstybės duomenų agentūra (2025). Gyventojų skaičiaus prognozės Lietuvoje.

Valstybės duomenų agentūra. Lietuva skaičiais 2025 ir Oficialiosios statistikos portalas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2023). Valstybės pažangos strategija „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050““ ir ją lydėjusi foresight medžiaga.