Mano svajonė – kad ateityje eilinis Lietuvos pilietis, susidūręs su iššūkiu, sakytų ne „viskas blogai ir valdžia kalta“, o – „GERAS! KOKIA ĮDOMI PROBLEMA!”
Bet apie viską iš eilės.
Džiaugiuosi gegužės 30 d. prisijungusi prie diskusijos apie Lietuvos ateitį „Lietuva 2050. Švietimas, mokslas ir technologijos: kaip sukursime ateičiai pasirengusią kūrėjų visuomenę?“. Smagu, kad diskusija vyko kultūros – vadinasi ir kūrybos – sostinėje Kaune.
Man Lietuvos vizija visų pirma ir yra kūrybos ir inovacijų lyderystės vizija. Tai ne šiaip gražūs žodžiai, bet būtinybė mums išlikti ir klestėti. Vizijai aš noriu pasiūlyti tris dalykus – tai startuolio mentalitetas, rinkas transformuojanti inovacijų politika, o su ja toks ateičiai svarbus resursas kaip prasmė.
Kodėl mums taip svarbu pažangios technologijos? Keliskart esu kalbėjusi, kad išsiveržti iš status quo įmanoma ne kopijuojant tuos kam pavyko (t.y. catching up), bet įgyvendinant augimo šuoliais arba leapfrogging/ piggyfrogging politiką. Naujausios kartos technologijų bangos leidžia peršokti kelis raidos etapus, užimant („išsiskaptuojant“) dar laisvas nišas, kur Lietuva galėtų tapti lydere pasaulyje. Bet visą laiką reikia galvoti – kas bus svarbu ateityje?
Iš tiesų tai kas vyko iki dabartinės pasaulinės krizės mums nebuvo labai palanku. Juk mokslo ir inovacijų pasaulis pasižymi koncentracija – augimo centrai sutraukia talentus ir kapitalą. Dabar esame kaitos sukeltame galimybių lange. Kaip sakė lenktynininkas Ayrtonas Senna – aplenkti 15 konkurentų lengviau kai lyja. Neapibrėžtumo – VUCA – pasaulis pilnas galimybių tiems, kas turi startuolio mąstymą. Sėkmingiausi startuoliai nuo keturiasdešimties, tai va galbūt Lietuvai kaip tik ateina geras amžius.
Kuo pasižymi startuolis? Pirma, reikalingas tam tikras įžūlumas ir didelis (pasi)tikėjimas savimi. Tai svarbu norint pritraukti resursus (kapitalą, žmones, idėjas). Kapitalas – tiek išorinių investuotojų, tiek vidinis. Lietuva per ateities technologijų fondus turėtų stipriai padidinti investicijas į inovacijas ir jas koncentruoti į strategines ekosistemas, kad ir bioekonomiką.
Bet daug svarbiau yra GREITIS, LANKSTUMAS, TOLERANCIJA RIZIKAI IR EKSPERIMENTAVIMO KULTŪRA. Esmė – kaip greitai gebame užimti naujai atsiveriančius rinkos segmentus ten, kur jau turime kompetencijų salas. Tai nesuderinama su biurokratija. Uzprocedūrinta agentūra nesukurs laisvo verslo. Užprocedūrintas mokytojas nesukurs laisvos asmenybės. Užprocedūrintas mokslas, išmokytas atsiskaityti už kiekybę, bet ne kokybę, nesukurs naujų išradimų, nes jie nepasidaro per savaitgalį.
- Norint resursus atlaisvinti kūrybai, reikia šalinti biurokratiją, o tai jau atskiros diskusjos klausimas, nuo skaitmeninės valstybės iki viešųjų antreprenerių.
- Lietuva yra maža šalis ir būtų puiki smėlio dėžė inovacijoms bandyti. Tam reikia sumanaus ir strateginio reguliavimo, kuris padėtų kurti ir testuoti ateities technologijų rinkas, kurias paskui galėtume scale‘inti pasaulyje. Ar tai būtų digital ID, ar sveikatos technologijos, ar socialinė inovacija – tai, ko reikės ateityje.
- Valstybė – kaip rizikos kapitalistas, su savais inovacijų fondais. Portfelio mąstymas reiškia pripažinti, kad tam tikra nesėkmė yra neišvengiama. Šalys startuolės su didžiule tolerancija rizikai, eksperimentavimui yra Izraelis ir JAV, kurios ir turi daugiausiai patentų ir startuolių gyventojui.
Bet kaip mums pasiekti protų koncentraciją, kad visuomenę sudarytų tas išsilavinęs avangardas, apie kurį visuomenės diskusijoje kalbėjo profesorius Jasilionis? Verta pafantazuoti, o kokia gi bus toji ateities visuomenė, ateities karta? Savaitgalį viena moteris pasakojo apie savo vaiką, kaip jis pro langą bandė pirštu „išzoom‘inti“ paukščiuką. Kitasbandė mostu (swipe) atidaryti balkoną. Futuristinės ataskaitos bando nuspėti, kokia bus naujoji – alfa ir beta – karta. Tie, kurie ateis 2050aisiais. Tai bus skaitmeniniai piliečiai – digital natives. Globalūs, mobilūs, bendraujantys vaizdais, vertinantys asmeninį gerbūvį (wellbeing) aukščiau visko ir …. nelojalūs. Nei organizacijai, nei valstybei.
Mes svarstome apie talentus, kvalifikuotą darbo jėgą. Gal jie visai nenorės dirbti? Ką mes galime pasiūlyti JIEMS?
Pasirodo, svarbus ateities resursas kurį galėtume pasiūlyti, yra prasmė. Ateityje žmonėms jos trūks, jiems bus nuobodu. Galimybė prisidėti sprendžiant įdomius iššūkius – gal tai galėtume pasiūlyti?
Čia verta pakalbėti apie inovacijų politikos raidą. Šiuo metu mūsų akyse vyksta tam tikras lūžis.
1990-aisiais inovacijų politika atsirado kaip idėja spręsti rinkos ydas (market failure) – atsirado grantai įmonėms, 2000aisiais atsirado inovacijų sistemų teorija, kuri sako, kad inovacijoms svarbu sinergijos ir tinklai. Šiuo metu mes matome naujos politikos gimimą, kuri net neturi pavadinimo. Ją galima vadinti misijų politika arba rinkas kuriančia/transformuojančia. Šį požiūrį garsiausiai atstovauja Mariana Mazzucato, o geriausiai žinomas pavyzdys – Žaliasis kursas.
Jei pažvelgti 30 metų į priekį – toje ateityje nėra labai daug pozityvo. Mūsų planeta griūva, turime rimtų globalių iššūkių – klimato kaita, šimtai milijonų migrantų, ligos, maisto krizė, blogas perskirstymas ir panašiai. Tampa jau akivaizdu, kad greitai mums reikės socialinių inovacijų – socialinės sistemos, pavyzdžiui, darbo išmokomis paremta socialinė politika, žlugs ir reikės sukurti naujas.
Valdžia turi įrankius – reguliavimą, švietimą, ir ji turi labai daug kapitalo. Strategiška politika gali kreipti technologijas poveikiui – globaliems iššūkiams spręsti. Išgydyti ligas, didinti gyvenimo kokybę ir sveikatingumą, išsaugoti ir atkurti planetą. Tik sumetę savo išteklius, galime išspręsti globaliuosius iššūkius. Esu tikra, kad ten, kur matome būsimas problemas, ateityje bus didelės rinkos ir daug kapitalo. Pažiūrėkite, kas nutiko su vakcinų rinka, kai prispaudė pandemija. Iš šios perspektyvos, viešasis sektorius yra mūsų neišnaudotas potencialas. Valstybė turi eiti žingsniu priekyje ir per pirkimus bei reguliavimą atverti rinkas ateities technologijoms, švietimo, transporto, sveikatos, socialinėms inovacijoms. Tam, ko reikės ateities žmonėms.
Vien tik atvėrus valstybės duomenis, ekonomika galėtų paaugti milijardu eurų. BET … Didžiulė rizika yra mūsų visuomenės atvirumas naujovėms. Pavyzdžiui, vien atvėrus sveikatos duomenis – kiek būtų galima pasiekti ligų diagnostikai ir prevencijai, gyvybėms išgelbėti. Ar mūsų visuomenė sutiks tai padaryti?
Labai svarbu „nulaužti“ post-sovietinio lietuvio kodą – „išmoktą bejėgystę“, zyzimą, ir tapti naujovėms atvira, smalsia visuomene, kuri pastebi galimybes ir geba jas įveiklinti. Todėl labai svarbu, kad eksperimentavimas ir nuolatinis iššūkių sprendimas vyktų jau mokykloje, nekalbant apie universitetą.
Pasirinkus analogiją iš verslo – įmonės skirstomos į keturis tipus. „Cheap – tie kas daro daug ir pigiai. „Grey hair“ – patyrę „senukai“ (pavyzdžiui, auditoriai), kurie daug kartų tai jau darė, dirba ir mokosi pagal standartizuotą metodiką. „Bodyshop“ – patys nemoka, bet gali atvežti tuos kas padarys. „Brains“ – labai protingi žmonės, kurie uždirba daugiausiai. Kodėl? Nes geba spręsti nestandartinius uždavinius, kurie skauda labiausiai. Todėl ir mokosi ne pagal standartizuotas metodikas, o spręsdami problemas. Būkime „brains“! Integruokime įdomių problemų sprendimą visur švietime – nuo vaikų darželio iki trečiojo amžiaus universiteto. Taip suteiksime ne tik ateities įgūdžius, bet ir motyvacijos bei prasmės.
Galiausiai, svarbu technologijų etika, juk technologijos – tai dviašmenis kardas. Ateina ne tik sąmoningosios technologijos, bet ir sintetinė bioogija, sintetinės gyvybės formos. Tikrai bus kam kils „gerų“ minčių – galbūt net šiek tiek „pataisyti“ žmogų, kad būtų laimingesnis. Dirbtinio intelekto pasaulyje žmogus yra skaičius. Iškils daugybė etinių dilemų. Nuo tokių ar leisti robotams žudyti, iki tokių – kiek žmogaus yra „žmogus“? šios etinės dilemos turėtų būti svarstomos jau mokyklos suole, nes ateis karta kuriai reikės daryti civilizacijai svarbius pasirinkimus.
Apibendrinant, mano siūlymas Lietuvai – tapkime prasmingų problemų sprendėjų šalimi! Tai reikštų, kad inovacijų politika – koncentruota į naujų rinkų atvėrimą ir misijas, švietimas – į eksperimentavimą. Viešasis sektorius – lankstus ir skaitmeninis, mokslininkas ir mokytojas – laisvas kurti.
Ir dar idėja Lietuvai, kad 2050’aisiais dauguma Lietuvos gyventojų – pradedant nuo dabartinių vilkikų vairuotojų, kurių darbai išnyks pirmiausiai – būtų sutelktinių ateities inovacijų fondų ir startuolių akcininkais.
Diskusijos įrašas (mano dalis maždaug nuo 82 minutės): https://www.facebook.com/Lietuva2050/videos/1426951781115167