Eksperimentavimas kaip strategija. Ar gali inovacijos tapti viešojo sektoriaus veiklos rodikliu?

Neseniai vykusi MITA ir Govtech Lab diskusija iškėlė labai svarbius klausimus. Ar Lietuva gali būti tokia valstybė, kurios pagrindas – eksperimentavimas ir inovacijų kūrimas? Kokius žingsnius turime žengti, kad inovacijos viešajame sektoriuje taptu ne tik burtažodžiu, bet kurtų ekonomines galimybes verslui bei suteiktų pagrindą sėkmingai skaitmeninei viešojo sektoriaus transformacijai, nukreiptai į piliečių poreikius? Kartu su fantastiškais pašnekovais Dariumi, Matu, Agila ir Elijumi ieškojome atsakymų. Žemiau kelios renginyje išsakytos (ir neišsakytos) mintys.

Pradėkime nuo to – kodėl reikia inovacijų viešajame sektoriuje?

Pirmas ir svarbiausias tikslas -kad visuomenė gautų geriausias viešąsias paslaugas, o problemos būtų sprendžiamos greitai ir veiksmingai. Tam būtinas lieknas, lankstus ir išmanus viešasis sektorius. Geriausias testas, kiek mūsų viešasis sektorius yra inovatyvus – jo gebėjimas greitai ir efektyviai spręsti pandemijos sukeltas problemas. Juk biurokratija – inovacijos priešingybė. Realybė rodo, kad namų darbai nebuvo atlikti.

Antrasis tikslas – per viešuosius užsakymus sukurti rinką inovacijoms ir gebėjimų persiliejimą į privatų sektorių. Valstybė yra didžiausias pirkėjas ir didžiausia Lietuvos korporacija, išleidžianti milijardus eurų per metus. Niekas kitas negali sau leisti tokiu mastu investuoti į naujus sprendimus. Juk Lietuva – mažų ir vidutinių įmonių valstybė. Ką galima pasiekti sumaniai investuojant į viešojo sektoriaus inovacijas puikiai įrodo estų IRT sektoriaus ir e-Estonia pavyzdys.

Tebevykstančios pandemijos akivaizdoje turime unikalų galimybių langą, nes katalizavosi du svarbūs procesai – skaitmenizacija ir valdysenos efektyvumas. Duomenų ekonomika, telemedicina ir sveikatos tech, skaitmeninis švietimas, skaitmeniniai miestai – visa tai vystosi dideliu greičiu. Europoje artimiausiais metais pagrindinės kryptys bus skaitmenizacija ir žaliasis kursas. Pasibaigus pandemijai, šalys turės išanalizuoti savo patirtį ir ypatingą dėmesį skirti e-sveikatai, skaitmeniniam švietimui, skaitmeninei valdžiai, duomenų ekonomikai ir skaitmeniniam junglumui. Duomenys tampa naująja nafta. Europa, reaguodama į pasaulines skaitmeninio amžiaus tendencijas, stiprina dėmesį duomenų ekonomikai, turi ambicijų išplėsti atvirų duomenų ir duomenų mainų ekosistemą. Perfrazuojant Geoffrey More, artėja laikas, kai be didelių duomenų būsi kurčias, aklas ir greitkelio viduryje.

Lietuvos viešasis sektorius turi didelį potencialą tapti šių inovacijų katalizatoriumi.  Kaip tai pasiekti?

Apie dešimtmetį kalbama, kad reikia pagaliau įgyvendinti inovacijas kaip visų viešųjų politikų prioritetą. Praeita Vyriausybė žengė svarbų žingsnį įtvirtinusi inovacijas kaip horizontalųjį prioritetą Nacionaliniame pažangos plane, ir patvirtinusi, kad kiekviena valstybės institucija iki 2030 metų 20 proc. visų pirkimų (5 proc. – iki 2025 metų) turi skirti inovacijoms. Nauja Vyriausybė turi žengti kitą stiprų žingsnį tai įgyvendinant.

Juk nuo įrašymo plane savaime niekas nepasikeis. Prieš kelis metus turėjome kuklų tikslą pasiekti, kad 2 proc. pirkimų būtų inovatyvūs. Rezultatas – dar kuklesni 0,5 proc. Kai rodiklių yra dešimtys ar net šimtai, ir – svarbiausia – kol it‘s ok jų nepasiekti – ką gali pakeisti dar vienas rodiklis? Net jei ir bus sukurtas benchmark‘as (švieslentė) kaip siūlo Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas.

Ko reikia, kad įvyktų pokytis?

Pirma, aiškiai pamatuojamų ir ambicingų politikos tikslų. Didžiausia problema, kad dauguma valdininkų inovacijas (ypač skaitmenines) vis dar mato kaip IT specialistų „projektus“, kurie yra toli nuo institucijos pagrindinės veiklos (gali būti, svarbu, kad „dirbti netrukdytų“). Kai politikos tikslai nenusileidžia iki žemės, turime tokius paradoksus, kai inovacijas skatinanti ministerija ar agentūra prašo atspausdinti e-sąskaitą ir atnešti jiems į buhalteriją 🙂  Viskas pasikeistų, jei institucijos siektų sukurti pažangiausią sveikatos sistemą, bepopierinę valstybę (seamless government), dešimtis kartų sutrumpinti sprendimų priėmimo greitį, ar keltų kitus ambicingus tikslus viešojo sektoriaus paslaugų kokybei ir efektyvumui. Kai esi priverstas paslaugą pagerinti iš esmės, nebeišeina inkrementiškai tobulinti ant to paties pagrindo, reikia galvoti apie šuolį.

Antra, pokyčius kuria žmonės. Todėl svarbiausia įgalinti pokyčių agentus (kartais dar vadinamus public entrepreneurs) ir suteikti jiems įrankius. Visose institucijose yra veiklių ir patriotiškų žmonių, kurie turi idėjų ir sugeba įveikti pasipriešinimą jas įgyvendinant. Dažniausiai už bet kurio pokyčio viešajame sektoriuje stovi konkretus žmogus. Kelios mintys kaip jiems padėti:

  1. Aktyvūs ir įsitraukę lyderiai – jeigu vidurinės grandies vadovai nelinkę keistis, iniciatyvos turėtų imtis nauji politinio pasitikėjimo vadovai. Pati politinio ciklo pradžia, galima tikėtis daug eksperimentavimo – kodėl gi nenukreipus jo tinkama linkme?
  2. Komunikacija ir švietimas – gairės, konsultacijos, viešojo sektoriaus inovacijų gerųjų praktikų biblioteka, viešojo sektoriaus apdovanojimai ir pan. MITA kartu su STRATA Policy Lab jau yra pradėję šviečiamąjį darbą. Reikia mažinti biurokratišką požiūrį ir burti aktyvią praktikos bendruomenę (kad ir Government‘s change agents network in Finland pavyzdžiu).
  3. Skirti išteklių pokyčiui institucijų viduje, ir įgalinti pokyčių komandas, vedamas viešųjų antreprenerių. Pirma, norėtųsi, kad kiekvienoje ministerijoje atsirastų inovacijų departamentas (ar „politikos laboratorija“) ir vadovas, atsakingas už inovacijas. Čia turėtų ateiti ir būti vertinamos idėjos inovuoti – ką ir kaip reikėtų tobulinti. Geriausios ir perspektyviausios idėjos būtų sukuriamos įtraukiant paslaugų vartotojus ir partnerius, bei keliautų pilotavimui. Antra, būtini instrumentai idėjų testavimui (tokie kaip GovTech Lab), kurie ne tik suteiktų finansavimą, bet ir pagalbą fasilituojant inovacijas ir užpildant technines spragas.
  4. Duomenys, duomenys, duomenys. Sprendžiant ką ir kaip tobulinti, kada inovuoti inkrementiškai, o kada jau šuoliais, kas veikia ir kas ne,  kiekviena institucija turi remtis duomenimis, įskaitant ir vartotojų atsiliepimus. Todėl svarbus inovacijų pilotavimas realioje aplinkoje bei technologijų poveikio vertinimas. Pavyzdžiui, technologinės inovacijos sveikatos sistemoje (hipotetiškai tarkime, kad judame link nuotolinės medicinos) gali turėti konkrečių implikacijų. Jas būtina matuoti, vertinti ir reaguoti, tobulinti paslaugos prototipą prieš diegiant visoje sistemoje.

Trečia, mokslo, verslo ir valstybės sinergijos įveiklinimas. Mes jau dabar turime daug (LMT, MITA, LVPA, INVEGA) instrumentų, kurių pakankamai neišnaudojame, nes a) institucijos nesusieja kaip tai susiję su jų vykdoma politika ir paslaugomis, arba b) jų dalyvavimui taikomi apribojimai – pavyzdžiui, klinikoms, ligoninėms, ar kitiems paslaugų teikėjams, kurie galėtų būti inovacijų naudotojais.

Todėl sekantis žingsnis būtų susieti politikos tikslus su jau turimais įrankiais, pavyzdžiui, ikiprekybiniais pirkimais ar būsimomis misijomis, kurias stipriai advokatuoja Europos Komisija. Tarp sumanios specializacijos prioritetų yra ir sveikatos technologijos, energetika, žemės ūkis, žaliosios technologijos ir daugybė kitų prioritetų, kur valstybė yra vienas svarbiausių ekosistemos veikėjų.

Žinoma, diegiant didesnius viešojo sektoriaus pokyčius tik technologinio sprendimo (app‘so ar bot‘o) nepakaks:

  • Reguliacinės paskatos gali būti labai efektyvios kuriant rinkas inovacijoms, tokios kaip standartizavimas, testavimas, ankstyvos stadijos sertifikavimas, ženklinimas, vartotojų apsauga ir pan. Kol kas šios priemonės nėra taikomos koordinuotai, nors yra pavienių pavyzdžių (pvz., elektromobilių pramonės atveju), retai savivaldybėse (pvz., Vilnius siekia tapti naujas technologijas testuojančiu miestu), derinant su ikiprekybiniais pirkimais (Lietuvos banko vystomas finansinių technologijų platformos ir reguliavimo pavyzdys).
  • Labai svarbi profesionali pagalba pokyčio valdymui. Na įsivaizduokime tokio masto inovaciją kaip skaitmeninis švietimas, ar, jei atvirai, bet kokius pokyčius švietimo sistemoje. Iki šiol Lietuvai sunkiai sekėsi valdyti pokyčius tokiose inertiškose sistemose. Norint, kad gražios politikos idėjos ir nauji DNR planai neliktų tik popieriuje, būtina išmokti adaptyvaus pokyčio valdymo pamokas.

Apibendrinant, kaip visuomet, tiek verslui, tiek valstybei palinkėsiu nešvaistyti geros krizės ir diegti „strateginį žvairumą“ (ambidexterity) – gebėjimą vienu metu inkrementiškai tobulinti tai kas veikia gerai, o tai kas neveikia – keisti iš esmės ir augti šuoliais.

Renginio įrašą rasite http://govtech.zoomtv.lt/  ir GovTech Lab Youtube paskyroje.