Per septynis metus Lietuvai skiriama 14-18 mlrd. Eur investicija (kartu su „Next generation EU“ paketu) – ne tik galimybė atremti ekonominę krizę, bet pirmiausia atsakomybė kurti naujos kartos Lietuvą.
Konceptualioji „Next generation EU“ tikslų dalis (žalioji ir skaitmeninė ateitis, orientacija į ekonomikos proveržį) puikiai atitinka Lietuvos jau patvirtintus planus, tiek Nacionalinę pažangos programą, tiek Ekonomikos DNR planą.
Sunkioji dalis susijusi su įgyvendinimu, ir čia yra trys esminės rizikos:
- Pirma, rizika ne tik išbarstyti milijardus, bet išbarstyti juos praeities iniciatyvų finansavimui. Riziką programuoja pati krizė. Tiek „Ekonomikos DNR“, tiek „Next generation EU“ susiduria su iššūkiu greitai finansuoti jau parengtus projektus. Tai suprantama, nes visuomenėje yra didelis spaudimas bet kokiais būdais greitai gaivinti ekonomiką. Kritika „Ekonomikos DNR“ jau išsakyta, nesikartosiu. Tačiau Europos Komisijos planai, žvelgiant giliau už skambių tikslų, turi panašių iššūkių (pavyzdžiui, trečdalis lėšų skiriama tradiciniam žemės ūkiui). Kaip bebūtų, turime atsispirti pagundai greitai ir lengvai išdalinti milijardus. Būtina rasti susikalbėjimą ir susitarti – politikams, valdininkams ir visuomenei – kurie pokyčiai yra svarbiausi.
- Antra, trūksta stiprių, ambicingų iniciatyvų su aiškia intervencijų logika. Sunkioji dalis ne sutarti dėl strateginių prioritetų – jie diskutuojami dešimtmečiais. Didysis iššūkis sutarti dėl jų intervencijų logikos, pavyzdžiui, jei sutariame kurti ateities mokyklas – KĄ, KAIP IR KAS darys, kokios būtinos sėkmės sąlygos – ir ĮSIPAREIGOTI. Kartą pradėjus, iki finišo turime atvažiuoti nepriklausomai nuo to, kokia partija valdžioje. Dabar švaistome visą energiją diskusijoms dėl tikslų ir rodiklių, bet konkrečioms iniciatyvoms ir jų intervencijų logikai laiko nelieka. Gera intervencijų logika rengiama vidutiniškai du metus. Pats laikas išskirti svarbiausias iniciatyvas ir samdyti pasaulinio lygio profesionalus su bendruomenės įtraukimu šių iniciatyvų turiniui parengti.
- Trečia, pripažinkime, kad neturime gebėjimų greitam įgyvendinimui. Norint, kad būsimos investicijos į Lietuvos transformaciją neužstrigtų butelio kakliuke, reikia:
a) skubiai diegti „antibiurokratiną“, ką įmanoma – skaitmeninti, ką įmanoma – supaprastinti (pavyzdžiui, Visionary Analytics jau yra siūlę daugiau remtis voučeriais ir galimybe viena paraiška verslui aplikuoti kelioms veikloms pagal „vieno langelio“ principą), ir t.t.
b) stiprinti gebėjimus ir kritinę lyderystės masę valstybės institucijose. Pirmiausia kalbu apie kompetencijų centrus-agentūras, valdančius duomenis ir įrankius, bet anksčiau ar vėliau būtina valstybės tarnybos perkrova. O viskam aukščiau aprašytam būtina komanda su „get it done“ požiūriu, kuri dievina iššūkius. 🙂
Nesunku prognozuoti, kokio rezultato tikėtis važiuojant iš inercijos. Per 15 metų ES į Lietuvą jau investavo 14 mlrd. Eurų. Tačiau svarbiausiose srityse (švietimas, socialinė atskirtis, ūkio transformacija, regionų atskirtis) proveržio nematyti, o kai kurios problemos dar labiau pagilėjo. Neišsprendus sisteminių iššūkių, geriausiu atveju laukia inkrementinis augimas. To pakanka? Amžinai vysimės (catching-up), ar šuoliuosime (leap-frog)?
Visa diskusija. Ypač rekomenduoju paklausyti Manto Katino (nuo 54 minutės) ir Klaudijaus Manioko (nuo 74 minutės).