1994-aisiais garsus saugumo ekspertas Robert Kaplan straipsnyje „The Coming Anarchy“ teigė, kad Šaltojo karo pabaiga nesukurs taikos ir saugumo, o atvirkščiai – laisvas žmonių judėjimas į Vakarų šalis sukels chaosą, kriminalinę anarchiją, ir visos Vakarų sistemos grius.
Tai nebuvo pirmas nei paskutinis kartas, kai sienos vertintos kaip saugumo garantas. Laisvė ar saugumas – didžioji vidinė žmogaus dilema ir didysis visuomenės konfliktas. Pasak Freudo – norėdamas būti laimingas, žmogus turi įgyvendinti savo troškimus (individualią laisvę), tačiau „visuomenėje“ juos iškeičia į saugumą, priimdamas taisykles. Kompromisas tarp laisvės ir saugumo daro didžiulę įtaką visuomenės socialinei sanklodai, vadinasi, ir jos raidai.
Gerhard Lenski teigė, kad visuomenės evoliuciją lemia technologijos ir kultūra. Technologiškai pranašesnės visuomenės išstumia kitas, nuo medžiotojų ir rinkėjų iki agrarinės ir industrinės.
Mes kuriame įrankius, o tada įrankiai kuria mus. Štai sukūrėme internetą, jis veikia kultūrą – kultūra keičiasi ir mes keičiamės. Dabar jau esame informacijos (skaitmeninėje) visuomenėje, bet naujos technologijos – virtualybė, sintetinė biologija, dirbtinis intelektas – vėl viską pakeis. Kai kalbame apie society next, kokie yra svarbiausi pokyčio veiksniai? Nekalbėsiu apie technologijas, man įdomu socialiniai ryšiai. Išskirsiu su jais susijusias tendencijas. Daug jų kuria ateitį, bet trys yra svarbiausios.
Tendencijos
Mobilumas. Informacijos visuomenėje niekas nebėra stabilu. Industrinė visuomenė buvo orientuota į ilgalaikę perspektyvą, nes darbas buvo susietas su kapitalu, kapitalas – su teritorija. Tai lėmė kolektyvinį mentalitetą. Pavyzdys – kolektyvinės derybos per profsąjungas ir (vis dar) mūsų Darbo kodeksas. Informacijos visuomenėje nuo ilgalaikio mąstymo perėjome prie trumpalaikio. Kapitalas ir talentai plaukioja laisvai. Trumpalaikės sutartys, freelanceriai ir gig ekonomika. Kai darbas stovyklavietė (o ne namai), nelieka lojalumo, ne tik organizacijai, bet ir šaliai. Tyrimai sako, kad alfa karta (gimusieji tarp 2010 ir 2025) pakeis jau 6 karjeras, 18 darbų, 12 gyvenamųjų vietų.
Šalia, per ateinančius trisdešimt metų vien dėl klimato kaitos pasaulyje pajudės iki pusės milijardo klimato migrantų.
Ką tai reiškia? Šalys konkuruos dėl produktyviausios visuomenės dalies, siūlydamos „happy meals“ – geriausią gyvenimo kokybės derinį, nuo klimato ir saugumo iki paslaugų ir vertybių.
Individualizmas. Nors visada prisijungę, esame labiau atsiriboję nei bet kada anksčiau. Šeimos, bendruomenės ir religijos nykstanti svarba, išaugęs išsilavinimas ir mobilumas lėmė, kad mūsų pasaulio centras esame mes patys. „Būk savimi, rinkis save“. Tyrimai rodo, kad individualizmas yra išsivysčiusių šalių bruožas, jis auga net ir Azijos šalyse. Ir tai puiku, juk to ir siekėme – laisvės priimti sprendimus už savo gyvenimą.
Bet visuomenei tai turi pasekmių. Pirma, mes nesiekiame spręsti savo problemų kolektyviai. Geriau skiriame dėmesį savo tobulėjimui ir karjerai, ir esame linkę žiūrėti į įsipareigojimą veikti kartu su kitais kaip ribojančiais mūsų laisvę. Antra, mes nematome įsitraukimo į viešąjį gyvenimą kaip pareigos, o vertiname tai kaip investiciją, kai galime ką nors gauti. Dėl toindividualizuotoje visuomenėje individas nesijaučia piliečiu, nes jis tiek mažai investavo į tą visuomenę.
Pasekmės – vienatvė ir empatijos atrofija. Tyrimai rodo, kad per pastaruosius trisdešimt metų studentų empatijos lygis krito 40 procentų. Kas bus, kai dar padaugės ilgaamžių, mažės santuokų, šeimos dar labiau išsiskirs geografiškai? Galbūt virtuali realybė atrodys kaip išeitis vienišiems žmonėms, todėl dalis panirs į šį skaitmeninį heroiną ir nebematys savęs fizinėje erdvėje.
Pasitikėjimo pabaiga. Pažanga kuria laimėtojus ir pralaimėtojus.Elitas klesti chaose, kitiems bejėgiškumas sukelia pyktį. Pasitikėjimas vakarų visuomenėse drastiškai mažėja, visuomenė yra susiskaldžiusi, dalis norėtų atsukti pažangą atgal. Vietoje žiniasklaidos, mokslininkų ar ekspertų, žmonės labiau pasitiki „panašiais į save“ (peers). Socialinių tinklų algoritmai tik sustiprina „aido kameros“ reiškinį, kai tikėjimas tampa objektyvia tiesa, nes kartojasi panašiai mąstančių žmonių grupėse.
Depresija ir nepakankamumas – naujųjų laikų ligos. Depresijos lygis turtingiausioje moterų grupėje JAV dešimt kartų viršija neturtingos moterų grupės depresijos lygį Nigerijoje. Alain Ehrenberg teigia, kad ne blogas gyvenimas, o aiškių vertybių ir gairių stoka, dėl ko žmogus nežino kaip elgtis, yra depresijos šaltinis. Mūsų problema – beribiškumas ir nesugebėjimo prisitaikyti baimė. Tokia yra laisvės kaina.
Gyvename geriau nei bet kada istorijoje. Bet jausmas toks, kad mūsų pasaulis ir jo ateitis yra nevaldomi ir bauginantys. Pasekmė – visuomenėje susikaupęs didžiulis poreikis saugumui.
Kokius visuomenės scenarijus šios tendencijos leidžia nupiešti? Aš pristatysiu tris, kiekvieną pagal keturis elementus: santykis tarp laisvės ir saugumo, kas priima sprendimus, socialiniai santykiai, teritorija.
1 scenarijus. Kibernetinė visuomenė, arba Didysis brolis skuba į pagalbą
Visuomenė, valdoma kaip didelis laikrodis – sena idėja. Rusija ant mūsų išbandė komandinę ekonomiką. Jiems nekaip baigėsi, bet jie neturėjo dirbtinio intelekto ir didžiųjų duomenų.
Ateitis atneš naujus iššūkius – milijonai migrantų, skaitmeninis terorizmas ir taip toliau. Dalis žmonių aukos savo laisves dėl didesnio saugumo duomenimis valdomoje visuomenėje. Tokioje visuomenėje būsime saugūs, kol laikysimės taisyklių. Dalį sprendimų už mus primtų valdžia padedama dirbtinio intelekto. Reikės daug asmens duomenų, kad suprasti, kas lemia mūsų veiksmus ir kaip juos paveikti. Neabejotinai tai būtų masinio sekimo visuomenė. Surasti nusikaltėlius su face recognition technologija bus paprasta. Tikriausiai netektume kai kurių svarbiausių teisių ir vertybių. Privatumo, bet ir gailestingumo, nes su duomenimis nepasiginčysi.
Ar ateityje mus baus už nesveiką maistą? Ar bankai pasiūlys blogesnes sąlygas, nes gyvename „netinkamoje kaimynystėje“? Ar bendrausime su žmonėmis pagal jų reitingą? Kaip manote, ar sugrįš kaimynų „skundikai“?
Atrodo kaip distopinė fantazija, bet tai jau vyksta. Šiandien tiek Singapūras, tiek Kinija planuoja visuomenės veiklą iš viršaus į apačią. Kinija vertina piliečių elgesį socialinio reitingo skalėje. Elgiesi gerai, prižiūri tėvus, pagiri valdžią – gauni benefitų, geresnį darbą, kelionę. Primena vieną Black mirror seriją, kurios heroję matot skaidrėje.
Svarbiausia, visuomenė palaikytų žmogaus elgsenos ribojimą draudimais. Azijos šalys tikriausiai nestebina. Pietų Korėjoje piliečių svarbiausi ateities poreikiai yra saugumas ir patogus gyvenimas (94,3 proc.). Į klausimą „Ar ateitis yra sekimo visuomenė?“ 85,2 proc. atsakė „taip“. Kinijoje ir Indijoje 90% visuomenės palaikytų žmogaus elgsenos ribojimą draudimais. Tačiau Ipsos MORI studija atskleidė, kad net ir Vakarų visuomenėse daugiau nei manyta žmonių palaikytų didesnes bausmes, kalbant, pavyzdžiui, apie nesveiką maistą.
Žmonės nori saugumo ir tvarkos? Tik 39 procentai amerikiečių pasitiki savo valdžia, lyginant su 91 procentu Kinijoje. Freedom House Demokratijos indeksas rodo, kad demokratijos pasaulyje jau 16 metų iš eilės mažėja.
Kai kuriems lyderiams kyla klausimas: “Ar demokratija paseno?“. Juk nacionaliniu lygiu sprendimai yra tokie neefektyvūs ir lėti. Kalbant apie tai –
2 scenarijus – Bendruomenė už tvoros
Socialinis pliuralizmas tapo toks didelis, kad dėl bet ko susitarti vis sunkiau. Tai skatina atsidalijimą į ideologinius „burbulus“. Juk bet ką lengviau kurti su panašiais į save.
Individualizmas kartu su noru pabėgti nuo chaoso ilgainiui sukurs uždarų bendruomenių pasaulį. Tokios bendruomenės bus laisvos kurti savo gyvenimo būdą ir gyvenamąją aplinką. Vieni naudosis visais technologijų privalumais, kiti visiškai jų atsisakys ir augins kad ir burokus kieme. Greitų sprendimų ir individualizuotų paslaugų troškimas lems, kad galia spręsti dėl paslaugų iš valstybės pereis bendruomenėms, miestams. Piliečiai aktyviai dalyvaus tame sprendimų priėmime – ką finansuoti ir kokias mokyklas statyti, ką priimti į bendruomenę ir ko ne.
Išaugus klimato migracijai, nestabilumui, bendruomenės ir fiziškai persikels „už tvoros. Pasekmės – dar didesnė visuomenės fragmentacija. Be to, bendruomenės judės ten, kur saugu. Ką tai reiškia pafrontės valstybei Lietuvai?
Ar realu? Paklauskite tų, kurie jau persikėlė į Tenerifę. Miestai jau dabar tvarkosi geriau už nacionalinę valdžią, prisimenant kad ir Vilniaus veismus pandemijos pradžioje. Tikimybė, jog ateityje politinė galia pereis miestams, gana didelė. Pavyzdžiui, San Francisko atsiskyrimo nuo JAV tikimybę futuristai vertina 8 balais iš 10ties. Amerikoje sparčiai auga vadinamųjų „gated communities“.
Kokia galėtų būti alternatyva?
3 scenarijus – Kolektyvinis intelektas, arba Networked society
Šiame scenarijuje esminės vertybės yra laisvė ir tvarumas, o įgalina jį technologijos, pirmiausia internetas. Networked society idėją išplėtojo Lee Rainie ir Barry Wellmanas savo 2012 m. knygoje „Networked: The New Social Operating System“. Internetas panaikina tarpininkus ir keičia mūsų bendravimo su institucijomis būdus. Šis reikšmingas poslinkis įgalina decentralizuotą „peer-to-peer“ visuomenę, apie kurią filosofai ir socialiniai mokslininkai fantazavo šimtmečiais.
Scenarijus remiasi trimis kolonomis. Pirma, tai kolektyvinio intelekto sutelkimas bendriems iššūkiams spręsti. Terminą „kolektyvinis intelektas“ pirmasis pasiūlė MIT profesorius Thomas Malone, kuris sako, kad intelektas atsiranda ne atskirose smegenyse – jis atsiranda grupėse. Viską ką žmonės sukūrė, jie sukūrė grupėse – nuo kalbos prieš tūkstančius metų iki ką tik suvalgytų pietų.
Ateitis nusimato labai sudėtinga, mes jau pradėjome matyti žiedelius. Vadinasi, turime didinti savo problemų sprendimo gebėjimus. Atrodytų, kad visuomenė, sudaryta iš egocentrikų, gali lemti tik bendro veikimo nuosmukį. Bet nebūtinai, jei žmonės turi ne tik aukštą savarankiškumą, bet ir brandų atsakomybės jausmą. Vis daugiau mąstytojų kalba, kad tarp individualizmo ir kolektyvizmo yra vidurinė grandis – a collective individual.
Antra, decentralizacija ir bendrakūryba – galia spręsti problemas tenka (globaliems) tinklams, dėl to poreikio sumesti intelektus kai jau, pavyzdžiui, vandenynai ims semti pakrantes. Panašų metodą, vadinamą “misijomis”, siūlo Europos Komisija – turime sutelkti savo mokslo ir invavacijų pinigus iššūkiams spręsti, tokiems kaip vėžys, klimato kaita ar nauji energijos šaltiniai.
Eikime dar toliau – žmogaus sukurtų sistemų sudėtingumas jau auga greičiau nei mūsų galimybės optimizuoti sistemas. Gali būti, kad dabartinis metodas „kontroliuoti sudėtingumą“ per teisės aktus prieis savo ribas ir persikels į naujos kartos išmaniąsias platformas – Michio Kaku vadinamas „BraintNet“ – kurias kol kas sunku įsivaiduoti.
Trečia, tech for good – tai technologijomis papildyta visuomenė, kurioje virtuali ir fizinė realybė susilieja, technologijos naudojamos socialiniams iššūkiams spręsti. Neseniai nužudytas premjeras Shinzo Abe spėjo pasiūlyti tokią viziją Japonijai. Tai “Visuomenė 5.0”, kurioje žmogaus laimė yra centre, o naujausios technologijos naudojamos, pavyzdžiui, mažinti vienišų senjorų atskirtį – savaeigiais automobiliais, virtualiais asistentais (ir, žinokite, ateities senjorams online dating bus a thing).
Net ir dabar matome sparčiai augančią tinklų galią. Internetas įgalino praktikos bendruomenes, kad panašių interesų asmenys rastų vieni kitus. „MapWithAI“ turi pasaulinę savanorių bendruomenę, kuri padeda sudaryti žemėlapius karų ar ekologinių nelaimių metu, kad labdaros organizacijos, pavyzdžiui, Ukrainoje, žinotų kaip paskirstyti paramą. Atsiranda naujos solidarumo formos – panašiai buvo devynioliktame amžiuje. Lietuviai nusipirko Bayraktarą, auga darbuotojų socialinis aktyvumas.
Dar neišmokome pilnai panaudoti tinklų galios. Bet per trisdešimt metų ji įgaus aiškią formą ir taps vadinamu „ketvirtuoju sektoriumi“.
Apibendrinant
Ką aš čia norėjau pasakyti? Ateitis nėra vienalytė ir ji nėra nuspręsta. Svarbu trys dalykai.
Pirma, optimizmas. Kiekvienas paradigmos virsmas yra skausmingas. Dabartinis mūsų netikrumas, populizmas, pokyčių baimė, lyderystės šauksmas primena devyniolikto amžiaus pokyčius vykstant pramoninei revoliucijai. Nepaisant visų pranašysčių, pasaulis nesugriuvo ir nesugrius. Reikia ieškoti sprendimų, ir sprendimai bus sukurti.
Antra, empatija. Kalbame kaip išgelbėti planetą, bet tikrasis klausimas – kaip išgelbėti mus pačius. Kolektyvinis veiksmas gydo visuomenę. Pavyzdžiui, po rugsėjo vienuoliktos, kai sutraumuota JAV visuomenė susitelkė, Vietnamo veteranams sumažėjo PTSD simptomai. John Donne buvo teisus – joks žmogus nėra sala.
Trečia, kolektyviniame veikime būkime pavyzdžiu. Žmonės, skirtingai nei kiti gyvūnai, turi kaupiamąjį kultūrinį prisitaikymą. Paprastai kalbant, mes mokomės mėgdžiodami. Pirmiausia mėgdžiojame savo tėvus. Vėliau galioja auksinė taisyklė – kopijuok sėkmingą. Žmonės perima įsitikinimus ir technologijas, kuriais dalijasi sėkmingi jų grupės žmonės. Iš esmės tai ir lemia pažangą.
Aš tikiu, kad jūs patys žinote ką daryti. Ypač prisimenant 10% taisyklę. Tiesiog priimkite sprendimą.
***
Pranešimas pristatytas konferencijoje EBIT 2022.