Apie laimę ir lietuvius

Kovo 20 – Tarptautinė laimės diena. Prigimtinė žmogaus teisė yra būti laimingam. Laimė – subjektyvus jausmas, šiek tiek koreliuojantis su BVP, bet nebūtinai. Karą į šoną, pakalbėkime apie laimę.

Ar lietuviai laimingi?

Dauguma žmonių yra tiek laimingi, kiek mano esą. – Abraham Lincoln

Pasirodo, ne tokie mes nelaimingi, kaip būtų galima būtų spręsti iš žiniasklaidos antraščių ir anoniminių komentarų!  Pagal  ką tik paskelbtą „Pasaulio laimės indekso 2022“ („World Happiness Report“) ataskaitą lietuviai yra laimingiausi iš trijų Baltijos šalių. Lietuva globaliame laimės indekse užėmė 34 vietą, Estija – 36, o Latvija – 42. Lenkai yra 48i, o Rusija šiame reitinge nukrito į 80 vietą (šaltinis čia).

Per dešimt metų mūsų laimės lygis stipriai išaugo – esame šešiolikta šalis pasaulyje, kurios laimės lygis nuo 2012 metų išaugo labiausiai. Come on, net šveicarų laimės lygis nukrito per pandemiją.

Maža to, pagal tą pačią ataskaitą, lietuviai – tarp dešimties šalių pasaulyje, kurios gyventojai jaučia didžiausią pusiausvyrą ir taiką su gyvenimu (yra harmonijoje). Šie rezultatai man asmeniškai buvo itin netikėti:

  • Analizuojant pusiausvyros patirtį, apklausos respondentų buvo klausiama: „Apskritai, ar manote, kad įvairūs jūsų gyvenimo aspektai yra subalansuoti, ar ne?“. Skirstant šalis pagal žmonių, kurie atsakė „taip“, procentą, viršuje rikiuojasi Suomija ir Malta (90,4 proc.), o toliau dešimtuke – Šveicarija (88,7), Rumunija (88,3), Portugalija (88,2), Lietuva (88,1), Norvegija (87,5). Slovėnija (87,2), Danija (87,1) ir Nyderlandai (86,9). Lietuva yra šešta šalis pasaulyje! Palyginimui, Zimbabvėje tik apie 20 proc. žmonių jautė pusiausvyrą savo gyvenime.
  • Klausimas  „Ar jūs apskritai jaučiatės taikoje su savo gyvenimu, ar ne?“ galėtų reikšti, kad gyvenimas yra taikus ir ramus. Sąrašo viršuje – Nyderlandai (97,6 proc.), Islandija (97,3), Taivanas (95,6), Suomija (95,1), Norvegija (94,9), ir hello – Lietuva (94,6). Toliau rikiuojasiSaudo Arabija (94,6), Malta (94,4), Danija (94,1) ir Austrija (93,9). Vėl šešta! Palyginimui, mažiausiai taikoje su gyvenimu yra Gruzija (57,2), Malis (50,5) ir Libanas (46,9).

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys kiek nuosaikesni. Pagal Žmogaus studijų centro tyrimo rezultatus, Lietuvoje apie 70 proc. gyventojų pastaraisiais metais jautėsi laimingi. 2019 m. laimingi jautėsi 72,7 proc. gyventojų. Pandemijos laikotarpiu asmenų, kurie jaučiasi laimingi, skaičius sumažėjo iki 68,4 procento (šaltinis čia).

Kas atsakingas už mūsų laimę?

Jeigu būtų statomi laimės namai, didžiausią patalpą reikėtų skirti laukiamajam. – Jules Renard.

Asmeniškai laikausi nuostatos, kad laimę lemia vidiniai veiksniai – žmogus yra savo laimės kalvis. Bet ne viskas taip paprasta.

Pirma, Europos populiacijos tyrimai atskleidžia, kad maždaug 40% laimės skirtumo yra nulemta genų, o likęs skirtumas susijęs su aplinkos poveikiu, būdingu tik asmeniui (šaltinis čia). Genetiškai gali būti nulemtas mūsų jautrumas aplinkos poveikiui (vieni žmonės jautriau nei kiti reaguoja į neigiamus ir teigiamus aplinkos veiksnius), empatija (ją lemia veidrodiniai neuronai), net didesnis kūno masės indeksas, jau nekalbant apie paveldimas ligas.

Antra, genų ir aplinkos koreliacija. 2008 m. paskelbtame tyrime mokslininkai išsiaiškino, kad laimės lygis tarp individų paprastai kaupiasi, o žmonės yra laimingesni tarp kitų laimingų žmonių, ir atvirkščiai (Fowler & Christakis, 2008). Sistemingoje dvynių tyrimų apžvalgoje nustatyta, kad vidutinis laimei ir sėkmei (ne)palankios aplinkos paveldimumas siekė net 27 % (Kendler & Baker, 2007). Genetiškai paveikti elgesio bruožai, tokie kaip kruopštumas ir ambicijos, teigiamai koreliuoja su teigiamais gyvenimo įvykiais, ir neigiamai – su neigiamais gyvenimo įvykiais (Wootton et al., 2017). Maža to, nustatyta, kad ryšys tarp gerovės ir atsparumo yra dvikryptis (de Vries, Baselmans, et al., 2021). Su gerove susijusių bruožų ir aplinkos paveldėjimas gali padidinti mūsų tikimybę ne tik išlaikyti aukštesnę gerovę, bet ir patirti teigiamų gyvenimo įvykių. Deja, veikia ir atvirkštinė priklusomybė. Ji paaiškina, kodėl dalis žmonių, gimusių skurde (prisiminkime vadinamus „pašalpinius“) patys nesiekia iš jo išbristi.

Jeigu jūs gimėte gerovei/laimei/sėkmei palankioje aplinkoje ir gyvenote ramiais laikais, šie duomenys turėtų padėti pajusti empatiją tiems, kam pasisekė mažiau. Kai kam pakeisti gyvenimo kryptį reikia daugiau pastangų. Kartais aplinkoje nėra nė vieno pokytį įkvepiančio pavyzdžio. Todėl neskubėkite teisti ir klijuoti „pati/pats kalta(s)“ etikečių.

Trečia, vis tik – kur laisvė eina, ten laimė seka. Laisvė pačiam priimti sprendimus – vienas svarbiausių laimės indekso rodiklių. Jis nemaža dalimi paaiškina, kodėl demokratija pasižyminčios šalys indekse yra aukščiausiai.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Laimės tikrai padidina atsakomybės už savo gyvenimą ir savo šalį prisiėmimas. Gal atrodytų, kad karo kontekste nereikia komentarų. Aš kaip tik manau, kad reikia garsiai kalbėti apie ATSAKOMYBĘ ir apie OPTIMIZMĄ. Praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo duomenimis, į klausimą „Jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ 2019 metais teigiamai atsakė 23,2 proc. Lietuvos gyventojų, 2021 metų pabaigoje – tik 18,1 proc. Psichologas G. Chomentauskas mano, kad visuomenėje vėl pradeda dominuoti pesimistinis tonas. Su teiginiu „Ateitis man atrodo niūri“ 2019 metais sutiko 34,9 proc., o 2021 metais – jau 45,7 proc. Tiek pesimistų turėjome tik nuo 2009 iki 2012 metų – ekonominės krizės laikotarpiu. Tai ne tik psichologinis rodiklis. Pesimizmas stipriai veikia žmonių socialinį ir ekonominį aktyvumą. Vargu ar pradėsi naują verslą, ar investuosi laiką į savo karjerą Lietuvoje, ar gimdysi vaikus, jei ateitis atrodo nieko gero nežadanti (šaltinis čia).

Tikėtina, kad optimistinio ateities vertinimo mažėja su karo Ukrainoje nuotaikomis. Turėdami mintyje, kaip stipriai „užsikrečiame“ vieni nuo kitų – gerai pasvarstykime apie tai, kokią žinutę kasdien siunčiame. Ar skatiname kurti, imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir valstybę, tikėti ateitimi, vienytis, būti kartu, rūpintis vieni kitais, ar atvirkščiai?

Mažiausiai ko norėčiau, tai homo sovieticus sugrįžimo. Tai ciniškai ir rezistenciškai nusiteikęs žmogus, kuris nieko gero nesitiki nei iš savęs, nei iš kitų, ilgisi praeities, blogai vertina dabartį ir ateitį, prisitaiko, bet neprisiima atsakomybės ką nors keisti, tyliai keikia valdžią, vagia iš valstybės. Besiilginčiųjų sovietmečio, 2019 metais atliktos apklausos duomenimis, Lietuvoje net 30 procentų (šaltinis čia). Nepildykime tų nelaimingų žmonių gretų.

Lūkesčių vaidmuo

Yra du būdai tapti laimingam: pagerinti tikrovę arba sumažinti lūkesčius. – Jodi Picoult

Standartiškai daugelyje laimės indeksų Šiaurės šalys yra viršuje. Ir šiemetiniame Pasaulio laimės indekso dešimtuke – penkios Šiaurės šalys. Suomija, kaip ir ankstesniais metais, keliais šimtais taškų lenkia kitas valstybes. Toliau rikiuojasi Danija, Islandija, Šveicarija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Švedija, Norvegija, Izraelis ir Naujoji Zelandija.

Kokia Šiaurės šalių laimės paslaptis? Ar tikrai viskas priklauso nuo švietimo? Nuo gerovės valstybės? Na, juk su klimatu jiems tikrai nepasisekė.

Šiomis dienomis aptiktas įdomus straipsnis teigia, kad neturėtume ignoruoti lūkesčių kaip laimei labai svarbaus kultūrinio veiksnio.  Iš dalies dėl savo liuteroniško paveldo, būtent Šiaurės šalių gyventojai pasižymi realistiniais lūkesčiais. Jiems nereikia brangių automobilių ir kitų prabangos simbolių. Jie vertina natūralumą, gamtą ir nemėgsta išsiskirti. Šis mentalitetas užfiksuotas Jantės nuostatų rinkinyje, kuris atspindi šiaurietišką požiūrį į asmeninę sėkmę: „Nereikia manyti, kad esi kažkuo ypatingas. Neįsivaizduok savęs geresniu už kitus“. Šiaurės šalių mentalitetas – ypač ryškus kontrastas Amerikos ar slaviškajai kultūrai, kur būdingas sėkmės simbolių ir statuso demonstravimas. Švedijoje ir Norvegijoje taip pat būdinga LAGOM – „tiek, kiek reikia, ne daugiau ir ne mažiau“ – kultūra. O HYGGE – danų laimės menas – neatsiejamas nuo dėkingumo ir gebėjimo vertinti tai ką turi čia ir dabar.

Tapę nepriklausomi, lietuviai tikėjosi greitai (ir be pastangų) pasiekti Šiaurės šalių gyvenimo kokybės lygį. Gal metas būtų iš šiauriečių pasimokyti būti laimingais?

Bendruomenė kaip kaitos veiksnys

Jei nori laimės valandai – nusnausk. Jei nori laimės dienai – eik žvejoti. Jei nori laimės metams – siek turtų. Jei nori laimės visam gyvenimui – padėk kitam. – Kinų patarlė

Pasaulinė laimės ataskaita šiemet analizuoja dar vieną svarbų vertybinių nuostatų elementą, susijusį su pirmenybės teikimu sau, o ne kitiems. Aplausos respondentų buvo klausiama: „Ar manote, kad žmonės turėtų daugiau dėmesio skirti rūpintis savimi ar rūpintis kitais?“. Šį klausimą būtų galima interpretuoti kaip skirtį tarp individualizmo (labiau būdingo Vakarams) ir kolektyvizmo (labiau būdingo Rytams). Priešingai šiam manymui, tarp dešimties šalių, kuriose mažuma respondentų teigė, kad žmonės turėtų pasirūpinti savimi, pateko šešios Europos tautos, įskaitant Italiją (30,3 proc. respondentų teigė, kad reikia rūpintis savimi), Belgiją (29,9), Lietuvą (29,1), Nyderlandus (27,9), Vokietiją (22,9) ir Austriją (18,2). (Šaltinis čia).

Bendruomenės ir socialinio kapitalo reikšmė laimės sampratoje yra didžiulė. Pavyzdžiui:

  • Subjektyvūs laimės vertinimai Lotynų Amerikoje tradiciškai daug aukštesni nei prognozuoja kiekybiniai modeliai, remdamiesi objektyviais gyvenimo kokybės rodikliais. 2018 m. Pasaulio laimės ataskaitoje buvo pateikta daugybė naujų duomenų, rodančių, kaip su didesniu laimės pojūčiu visuomenėje susijusi daugialypė kultūrinė socialinė aplinka.  Paprastai tariant, žmonės rūpinasi ir palaiko vieni kitus.
  • Panašiai, stiprios bendruomenės būdingos Skandinavijos šalims, kurios lyderiauja laimės ataskaitose (Suomija pirmauja Pasaulio laimės indekse penkis metus iš eilės).
  • Tyrimai pagrindė, kad socializacijos (socialinių kontaktų – šeimos, draugų, bendruomenės ir socialinės paramos) reikšmė gyvenimo trukmei ir jo kokybei yra esminė. Tiek reikšminga, kad gali 50 proc. sumažinti mirties tikimybę. Skaitykite, pavyzdžiui, čia, čia, arba čia.
  • Prieš porą metų didelį įspūdį paliko Artūro Morozovo paskaita apie skurdo Lietuvą. Artūras daug laiko praleido gyvendamas ir stebėdamas taip vadinamus „pašalpinius“, skurstančias šeimas. Įspūdinga istorija apie dvi vienodai skurstančias ir prasigėrusias šeimas. Viena nuskendo, kita išbrido iš alkoholizmo ir skurdo. Kas jas skyrė? Vienai jų kartas nuo karto dėmesį parodydavo kaimynai – tai medžiotojas atnešdavo mėsos, tai kas kuo kitu pasidalindavo. Parodydavo, kad laiko juos žmonėmis. Savais. Šiuo metu Artūras apie skurdo Lietuvą rašo knygą (gal jau parašė?). Daugiau – čia.

Jeigu aukščiau minimos apklausos rezultatai Lietuvoje bent per pusę atitinka realybę, tai – geros žinios. Vis tik vertinu juos su žiupsniu druskos. 2021 m. lapkritį atlikta Žmogaus tyrimų centro apklausos rezultatai teigė, kad pandemijos laikotarpiu Lietuvoje kaip tik reikšmingai padidėjo žmonių susvetimėjimas (anomija). Nuo 2011 iki 2019 metų jis nuosekliai mažėjo, tačiau per dvejus pastaruosius metus vėl pradėjo augti. „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Alšauskienė tikina, kad per dvejus pandemijos metus krito visuomenes pasitikėjimas daugeliu visuomenės institutų, didėja visuomenės fragmentacija ir skirstymasis į „savus“ ir „svetimus“ (šaltinis čia).  Tikėtina, kad su Ukrainos karu ši tendencija dar labiau išryškės.

Kodėl bendruomeniškumas vs savisauga („ne mano kiaulės, ne mano pupos“) dabar svarbesnis nei anksčiau?

Pirma, svetimėjimo tendencijos Lietuvos visuomenę daro pažeidžiamą kaistančios geopolitinės situacijos kontekste. Vienytis, o ne skaldytis reikia. O jei prireiks, norėtųsi tikėti, kad Lietuvos visuomenė vieningai ginsis, o ne stebės kas vyksta saugiu atstumu iš Tenerifės. Lietuvių tautos gėda, kad 40-ais buvome okupuoti be šūvio, kai suomiai Žiemos kare vieningai gynėsi ir per tris mėnesius paguldė šimtus tūkstančių Raudonosios armijos kareivių, kol buvo pasirašyta taikos sutartis (šaltinis čia).

Antra, socialinė atskirtis taip pat yra mūsų nacionalinio saugumo klausimas. Esu įsitikinusi, kad glaudesnė bendruomenė – vienas iš problemos sprendimų, kaip gražiai parodė Artūro Morozovo papasakota istorija apie dvi skurstančias šeimas. Gerovės visuomenė – pilietiška ir aktyvi visuomenė, prisidedanti sprendžiant iššūkius ir įgyvendinant politiką – yra svarbi vizijos Lietuva 2050 dals, kaip jau rašiau čia.

Trečia, ramus gyvenimas kaip ir baigėsi. Artimiausiais metais, pasak Ian Bremmer, kurio knygą tik ką užsisakiau, susidursime su bent keturiomis krizėmis. Pandemijos, technologijų (r)evoliucija, klimato kaita ir Rusijos karas su Vakarų pasauliu, kuris tikrai pakeis viską. Artimiausias poreikis – Europai nulipti nuo rusiškų dujų ir naftos adatos – lems išaugusias kainas. Tolimesnis poreikis – suvaldyti klimato kaitą – pareikalaus valdyti savo komforto ir vartojimo poreikius. Ar sugebėsime pažaboti egocentrizmą? Kiek savęs atiduosime dėl ilgalaikio visuomenės saugumo ir kolektyvinės gerovės? Ar išmoksime būti laimingi DĖL KITŲ?

Apibendrinant:

  • Lietuviai pastarąjį dešimtmetį gyvena geriausią savo gyvenimą. Didžioji visuomenės dalis yra iš esmės laiminga.
  • Išmokime vertinti tai ką turime – mokykimės iš šiauriečių.
  • Mes patys atsakingi už savo laimę. Tačiau daliai žmonių reikia daugiau pastangų norint ištrūkti iš genų ir/ar aplinkos nulemto gyvenimo kelio. Nereikia skubėti klijuoti etikečių.
  • Aktyvi pilietinė visuomenė, bendruomenės ir socialiniai ryšiai – esminis kaitos veiksnys tiek nacionaliniam saugumui, tiek individualiai laimės ir gerovės situacijai. Laimė padėti kitam (šeimos nariui, kaimynui, planetai) – galėtų būti ateinančių dešimtmečių moto. O ar taps – pamatysime.

Nuotrauka: Ramūno Danisevičiaus.